Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus ne retai konsultuoja į depresijos liūną patekusius žmones, todėl turi ne vieną patarimą, kaip tvarkytis su liūdesiu ir susitaikyti su artimojo netektimi.
Individualus procesas
Pasak psichologo, kiekvienas gedi skirtingai, gedėjimas yra labai individualus procesas, nereikia savęs nustatyti į ribas ir manyti, kad vis dar sielvartauju, vis dar skaudu ir tai gal yra nenormalu, taip jausti. Gedėjimo orientacinis laikotarpis yra metai.
Vieniems gali prireikti mažiau laiko, kitiems šiek tiek daugiau. Todėl svarbu tuo laikotarpiu suteikti erdvės gedėjimui, įsiklausyti į savo jausmus ir juos išgyventi, o nevažyti savęs galvojimu kaip teisingai dabar turėčiau jaustis. Taigi svarbu savęs neskubinti ir suteikti sau erdvės išgyventi stiprius jausmus.
Gedėjimas yra neišvengiamas, o greita nuotaikų kaita yra normalus procesas netekusiam artimo žmogaus. Sielvarto laikotarpis priklauso nuo pačio žmogaus ir situacijos.
Daug labiau sukrečia staigi mirtis, pavyzdžiui, po artimojo savižudybės ar staigios ir netikėtos ligos. Šiuo atveju žmogus pasijaučia nesaugiai, toks jausmas, lyg būtų pagrindą iš po kojų išmušę, jaučiasi pasimetęs ir reikia laiko susiorientuoti, ką daryti ir kaip toliau gyventi. Toks išgyvenimas prilyginamas psichologinei krizei.
Nestabili būsena
Sužinojus apie mirtį, žmogų apima šoko būsena, kuriai būdinga sustingimas, nerealumo pojūtis, neigimas. Šoko būsenai atslūgus žmogus išgyvena daug stiprių jausmų. Šokui atslūgus, prasideda pykčio fazė. Žmogus jaučia pyktį dėl to, kad artimasis paliko. Pripažinti sau, jog pykstu ant man brangaus artimo žmogaus, kurio netekau, nėra lengva.
Žmonės beveik visada kaltina save, jog per mažai skyrė dėmesio, laiko artimajam, per mažai jam padėjo. O nusižudžius artimajam dažnai dar būna ir stiprus gėdos jausmas, jog tai atsitiko mūsų šeimoje. Vėliau žmogus pereina į liūdesio fazę: jaučia gilų liūdesį, skausmą, depresiją. Žmogus po truputį pradeda suvokti, priimti, įsisąmoninti, ko neteko, ką prarado. Galiausiai būna susitaikymo fazė, kada žmogus įsisąmonina, supranta ir priima savo gyvenimo netektį, praradimą.
Kai kurie žmonės, kurie galvoja: ,,Privalau būti, esu stiprus žmogus ir galiu padėti kitiems”, išgyvendami sielvartą jaučiasi silpni, jiems sunku kontroliuoti stiprius jausmus, kurie dažnai prasiveržia netikėtose vietose. Pavyzdžiui, darbe, renginyje, klausantis paskaitos gali staiga apsiverkti, netikėtai ir staiga išgyventi stiprių jausmų antplūdį.
Jie labai stengiasi slopinti savo jausmus, jų neparodyti, nes tai reikštų savo silpnumo pripažinimą ir jo parodymą kitiems. Tačiau stiprių jausmų išgyvenimas yra normalus procesas. Jei bandysite užgniaužti skausmą, liūdesį, pyktį, kaltę, gėdą, pasimetimą, nesaugumą, tai gali būti žalinga ir atsiliepti vėliau.
Gali atsirasti kūno sveikatos sutrikimo požymių, atsirasti depresija, nerimo sutrikimai. Kartais svarbu pripažinti sau, kad savaime nepraeis ir svarbu kreiptis pagalbos. Kreipimasis pagalbos būna savo silpnumo pripažinimas.
Svarbu išmokti, jog gyvenime būna momentų, kad ir mums reikia pagalbos ir nebijoti jos paprašyti, kad kartais jaustis silpnu sudėtingose situacijose yra normalu. Ir kad svarbu suprasti, jog tam tikru gyvenimo laikotarpiu, svarbu leisti jausti silpnumą, leisti sau priimti pagalbą. Kai sunkumai praeina, žmogus vėl sustiprėja, atgauna jėgas ir gyvenimo džiaugsmą.
Savižudžių artimieji jaučiasi kitaip
Būna sunku sukontroliuoti emocijas ir nuotaikų kaitas, tačiau, kad ir kaip tai yra skausminga, tai normalus ir būtinas sielvarto etapas. Nereikėtų po artimojo mirties skubėti grįžti į darbus ar kontroliuoti slopinimu viduje esantį skausmą.
Svarbu nebėgti nuo savęs, o susiorientuoti kuriame vidinio pasaulio koordinačių taške esu ir pasirūpinti savimi, savo vidiniai emociniais dalykais, o ne darbais ir kitais reikalais vykstančiais išoriniame gyvenime.
Nusižudžiusių artimieji jausdami gėdos jausmą gali vengti kalbėtis apie savo išgyvenimus, kreiptis pagalbos. Todėl svarbu padrąsinti nebijoti kalbėtis apie savo išgyvenimus su artimaisiais, draugais, kolegomis, specialistais.
Žmonės, kurie stipriai išgyvena kaltę, nuolat save graužia, galėtų paieškoti kitokių būdų, kaip gyventi su kaltės jausmu. Padeda kalbėjimasis su artimais žmonėmis, draugais ar psichologais, jiems išsakymas savo jausmų ir jų pagalbą suvokti, kad nuolatinis savęs graužimas nėra tinkamas būdas įveikti emociškai sunkų gyvenimo laikotarpį.
Išgyventi netektį, susitaikyti su praradimu padeda literatūros skaitymas. Svarbu daugiau sužinoti apie tai, kaip netektį išgyvena žmogus, ypač kai kuriems naudinga būna skaitymas apie kitų žmonių patyrimą, kurie susidūrė su netektimi, artimojo savižudybe. Kai kuriems žmonėms padeda užsiėmimas malonia, darbine veikla. Tai padeda kuriam laiku atitrūkti, nukreipti dėmesį nuo stiprių išgyvenimu. Tačiau tai neturėtų tapti būdas pabėgti nuo jų.
