Už šiurpų dviejų jaunų vyrų nužudymą panevėžietis Saulius Vidugiris (42 m.), priklausęs Psichinių gaujai, nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Šį nuosprendį negailestingas žudikas neabejotinai apskųs.
Puikiai ne tik Panevėžio, bet ir kitų miestų teisėsaugai žinomas S. Vidugiris it slidi žuvis vis sugebėdavo išsisukti ir išvengdavo gresiančių bausmių už savo nusikaltimus. O šių būta ne vieno – pradedant kūno sužalojimu, turto prievartavimu ir baigiant disponavimu itin dideliais kiekiais narkotikų.
Vis dėlto 2010 birželio 27-osios nakties įvykiai viename Nemuno gatvės bendrabučių S. Vidugiriui tapo lemtingi – už tada įvykdytą dviejų bejėgiškos būklės jaunų vyrų itin žiaurų nužudymą, siekiant paslėpti kitą nusikaltimą, S. Vidugiris dabar įkalintas iki gyvos galvos.
Kiti to nužudymo dalyviai gavo švelnesnes bausmes, bet laisvės taip pat nematys ilgus metus. Vienintelis Artūras Paspiešinskas (21 m.), sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga ir padėjęs atskleisti šiurpų nusikaltimą, atsipirko 5 metais laisvės atėmimo.
Netinkamoje vietoje
Šešis kartus teistas palangiškis Tadas Lukaitis (29 m.) buvo siejamas su pajūryje veikiančia vagių gauja, pagarsėjusia Palangos prabangių drabužių parduotuvės „Du broliai“ apiplėšimu, o nuo Klaipėdos policijos slapstėsi Panevėžyje, kur turėjo pažįstamų. Vienas jų – bendraamžis panevėžietis Mindaugas Diržinauskas, oficialiai bedarbis, tačiau su sugyventine statęsis namą Panevėžio pakraštyje. Beje, T. Lukaitis žadėjo išvažiuoti padirbėti pas Norvegijoje gyvenančią seserį, kuri jau buvo suradusi jam darbą, tačiau šiam ir daugeliui kitų jo planų nebuvo lemta išsipildyti.
Šiandien jau aišku, kad T. Lukaitis su M. Diržinausku atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu metu, tiksliau – ne kartą teisto panevėžiečio Artūro Kavaliausko (27 m.) bute, kur susirinkusi kompanija šventė vieną paskutinių savaitgalių laisvėje.
Kartu su buto šeimininku A. Kavaliausku ir vieninteliu neteistu svečiu A. Paspiešinsku taurelę kilnojo ir S. Vidugiris, pravarde Griežtas, o prie jų netruko prisidėti už netikrų pinigų gamybą ir vagystes teistas Edvinas Stankevičius (24 m.).
Kas įvyko toliau, visi lemtingo vakaro dalyviai pasakojo skirtingai ir kaltę vertė vieni kitiems. Su įslaptintų liudytojų ir bendradarbiauti sutikusio A. Paspiešinsko pagalba kriminalistai atkūrė visą tos kraupios nakties vaizdą.
Kaimynai – abejingi
Kivirčas įsižiebė tarp smarkiai apgirtusio buto šeimininko A. Kavaliausko ir T. Lukaičio – jiedu susiginčijo lyg ir dėl kažkokios pavardės. Pats A. Kavaliauskas vėliau teigs, jog užpykęs ant T. Lukaičio dėl to, jog pastarasis jam kažko įpylęs į degtinę – skonis buvęs „kažkoks ne toks“.
Šiaip ar taip, kai T. Lukaitis taikliu smūgiu parbloškė A. Kavaliauską ant grindų, į muštynes puolė visa kompanija. Kartu su T. Lukaičiu ir M. Diržinausku pas A. Kavaliauską viešėję du jųdviejų draugai spėjo pasprukti, o įsismarkavęs A. Kavaliauskas, S. Vidugiris, E. Stankevičius ir A. Paspiešinskas kaip reikiant sulupo šeimininkui deramos pagarbos neparodžiusius du likusius svečius. Vyrai maždaug valandą abu nelaimėlius talžė kumščiais ir spardė, vis stengdamiesi pataikyti į galvas...
Kai ketvertas pavargo, T. Lukaitis ir M. Diržinauskas nebepajėgė atsikelti nuo bendrabučio koridoriaus grindų, o butų kilimėliai ir namo sienos raudonavo nuo kraujo dėmių. Iš koridoriaus abu leisgyviai vyrai buvo ištempti ir numesti ant prie namo kampo augančios pievelės.
Vėliau paaiškėjo, jog bendrabučio kaimynai ne tik girdėjo M. Diržinausko bei T. Lukaičio daužymą, bet ir matė paskui abu gulinčius netoli namo, tik pagalbos kviesti neskubėjo. Pasidžiaugę, kad triukšmas pagaliau nurimo, jie apsivertė ant kito šono ir, nusprendę nesikišti į svetimus reikalus, saldžiai sumigo.
Tuo tarpu A. Kavaliauskas nutarė, jog jam reikalinga pagalba, ir paprašė sėbrų nuvežti į ligoninę – susiūti praskeltos lūpos. Iš ten kompanija pasuko parduotuvėn, nusipirko degtinės, sulčių ir pratęsė išgertuves.
Vis dėlto toliau geriant E. Stankevičiaus namuose A. Kavaliauskas ėmė nerimauti dėl sumuštų ir paliktų T. Lukaičio bei M. Diržinausko. Ne, negailestingam nusikaltėliui neprabudo sąžinė ir atjauta – jis tiesiog susirūpino, ar leisgyvių vyrų nepastebėjo policija arba jų pačių draugai – girdi, galintys imti keršyti.
Grūdo į bagažinę
A. Kavaliauskas paskambino „pasiuntiniui“ A. Paspiešinskui, kuriam, kol pats toliau girtavo, buvo davęs „laisvą laiką“, ir liepė nuvažiuoti patikrinti, ar prie paliktų aukų nieko nėra. Iš lėto pro šalį automobiliu pravažiavęs A. Paspiešinskas A. Kavaliauskui netrukus pranešė, kad abu vyrai vis dar guli prie namo, o šalia nieko nėra.
Šiaip ar taip, buvo nuspręsta, kad sumuštųjų palikti gyvų negalima, tad visas ketvertas netrukus grįžo prie Nemuno gatvės bendrabučio. Iš pradžių sumuštus, bet sąmoningus nelaimėlius jie pabandė įgrūsti į A. Paspiešinsko Anglijoje registruoto automobilio „Peugeot 406“ bagažinę, o kai tai nepavyko, nuspręsta aukas į Bobkalnio mišką suvežioti po vieną. Pirmasis ant užpakalinės sėdynės atsidūrė T. Lukaitis, o saugoti M. Diržinausko buvo paliktas A. Kavaliauskas. Už vairo sėdusiam A. Paspiešinskui S. Vidugiris nurodė važiuoti link jo namų Bobkalnio kaime, bet jų neprivažiavus paliepė sukti į miško tankmę.
Iš automobilio išvilktą T. Lukaitį S. Vidugiris ir E. Stankevičius vėl mušė. „Kas toks esi, kad gali šokti prieš mane?!“ – šūkčiojo įsiutęs S. Vidugiris ir čia pat tėškė: „Tau bus „ragas“.
Nesulaukęs grįžtančių sėbrų, M. Diržinauską saugantis A. Kavaliauskas paskambino A. Paspiešinskui ir liepė greičiau atvažiuoti jo pasiimti. Dabar jau gargaliuojančio T. Lukaičio buvo paliktas saugoti E. Stankevičius, o A. Paspiešinskas su S. Vidugiriu nuskubėjo pasiimti A. Kavaliausko bei pasmerktojo M. Diržinausko. Pastarasis netrukus buvo atvežtas ir numestas prie savo draugo.
Aimanos naktyje
Supratęs, kad panevėžiečiai nejuokauja, atsipeikėjęs T. Lukaitis ėmė prašyti pasigailėti draugo: „Vyrai, Mindė ne prie ko, paleiskite jį...“ Tuos palangiškio prašymus S. Vidugiris nutildė spyriu į galvą. Staiga atsigavęs M. Diržinauskas bandė išsigelbėti, o kadangi nebepajėgė eiti, tai ėmė šliaužti, tikėdamasis pasislėpti medžių tankmėje, bet buvo atitemptas atgal ir „pamokytas“ smūgiais.
S. Vidugiris nusiuntė A. Paspiešinską į netoliese esančius savo namus, kad šis atvežtų pavėsinėje sudėtus kastuvus. Kai šie buvo pristatyti, E. Stankevičius bei A. Paspiešinskas kibo į darbą – ėmė kasti pusmetrio gilumo duobę. Abu taip uoliai darbavosi, kad nulūžo vieno kastuvo rankena.
Tuo tarpu vis dar sąmoningi sumuštieji atsiprašinėjo ir maldavo jųdviejų pasigailėti. Verkdami jauni vyrai tikino viską pamiršiantys, tik prašė dovanoti gyvybes, vis dėlto nusikaltėliai nebuvo nusiteikę pabūti gailestingi – E. Stankevičius liepė pasmerktiesiems tylėti, mat jau atseit per vėlu gailėtis, ir lūžusio kastuvo plokštuma ėmė daužyti T. Lukaičiui per galvą. Jo aimanos ir dejonės nutilo.
Abu nelaimėliai buvo nutempti į iškastą duobę ir suversti vienas ant kito. Vėliau ekspertai nustatys, jog M. Diržinauskas buvo užkastas dar gyvas. Kol E. Stankevičius bei A. Paspiešinskas užkasė aukas, S. Vidugiris su A. Kavaliausku lūkuriavo automobilyje.
Smaugė verslininką
Sėbrai savo šiurpų nusikaltimą stengėsi nuslėpti – ne tik sudegino automobilį, kuriuo vežė aukas, bet ir pasinaudodami Gaidjurginių vadeivos Sigito Gaidjurgio metodu perkasė nužudytųjų kūnus į kitą vietą. Vis dėlto policijai užteko vos trijų parų, kad pradingę vyrai būtų surasti.
Pasinaudodami nužudymo bendrininkų tarpusavio pokalbių išklotinėmis, padedami įslaptintų liudytojų, Panevėžio kriminalistai rado T. Lukaičio bei M. Diržinausko kūnus. Netrukus buvo sulaikyti A. Kavaliauskas bei A. Paspiešinskas, tuo tarpu S. Vidugiris ir E. Stankevičius spėjo pasprukti ir pasislėpti užsienyje. Pastarasis išrūko pas pas pažįstamus į Angliją, o S. Vidugiris pasislėpė Vokietijoje, kurioje jau buvo spėjęs ne tik pagyventi, bet ir pakliūti policijai – 2000 metais jis buvo deportuotas už vagystę. Vis dėlto ilgai pasislėpti abiem nusikaltėliams nepavyko ir pernai jiedu buvo pargabenti į Lietuvą.
Paaiškėjo, kad slapstydamasis S. Vidugiris nesnaudė ir toliau ėjo gerai jam žinomu keliu – pernai liepą užpuolė iš Vokietijos į Lietuvą grįžtantį vyrą. Apsimetęs pakeleiviu, S. Vidugiris sustabdė „Mercedes'o“ vairuotoją, kuris ant priekabos gabeno dar vieną Vokietijoje įsigytą automobilį. Kai vairuotojas stabtelėjo stovėjimo aikštelėje, S. Vidugiris puolė jį smaugti. Užpultajam pavyko iššokti iš automobilio ir pasiekus artimiausią degalinę pranešti policijai. Po poros dienų vyriškis sulaukė reikalavimo už pavogtus automobilius sumokėti išpirką – pervesti į sąskaitą užsienio banke 4000 eurų. Nuosprendžio už šį apiplėšimą S. Vidugiris dar neišgirdo.
Vos ne geradariai
Teisme nusikaltėliai savo kaltę pripažino iš dalies – neneigė abu sugėrovus sumušę, tačiau tikino jų nežudę, o kaltę dėl jųdviejų mirties vertė vieni kitiems. A. Kavaliauskas bandė įsijausti į aukos vaidmenį – girdi, pats buvęs T. Lukaičio apnuodytas kažko pripylus į jo gertą degtinę, o vėliau dar ir užpultas, sumuštas. Pats atseit per daug nemušęs, sudavęs vos porą smūgių ir kone viso nusikaltimo metu pramiegojęs mašinoje, tad atseit nieko nei matęs, nei girdėjęs. Panašios versijos laikėsi ir S. Vidugiris – kol kiti mušę, tas atseit snaudęs mašinoje kartu su A. Kavaliausku. Girdi, blogai besijautęs ir norėjęs važiuoti namo, tik A. Paspiešinskas pasiūlęs abu nelaimėlius, kuriuos pats S. Vidugiris matęs pirmą kartą, nuvežti kur nors atokiau ir sumušti, nes šiedu esą grasinę susidorojimu. E. Stankevičius irgi tikino, kad to žiauraus nusikaltimo organizatorius ir įgyvendintojas atseit buvęs A. Paspiešinskas – vienintelis su teisėsauga bendradarbiauti sutikęs ir visiškai pripažinęs savo kaltę. Norėdamas „pridengti“ S. Vidugirį, E. Stankevičius teigė, jog šis iš tiesų visą laiką blogai besijautęs, norėjęs namo ir nusikaltimo metu miegojęs automobilyje.
Visi, išskyrus A. Paspiešinską, melavo, kad esantys tiesiog geradariai – atseit norėję T. Lukaitį bei M. Diržinauską vežti ne į mišką, o namo arba į ligoninę, tik T. Lukaitis, girdi, pats atsisakęs vykti į ligoninę, mat buvęs ieškomas policijos, be to, abu nelaimėliai ėmę gąsdinti ir grasinti ketvertui susidorojimu.
Griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos – prokuroras prašė skirti ne tik S. Vidugiriui, bet ir A. Kavaliauskui. Vis dėlto pastarasis buvo nuteistas kalėti 19 metų. Tokią pat bausmę teismas paskyrė ir E. Stankevičiui. Abiem bausmė buvo subendrinta su ankstesnėmis: vienam pridėtas mėnuo, kitam – šeši.
Visi keturi nuteistieji savo aukų artimiesiems įpareigoti atlyginti 200 000 litų neturtinės žalos.
TIK FAKTAI:
S. Vidugiris yra ir vienas iš kaltinamųjų rezonansinėje Vyšniukų gaujos vadeivos Gražvydo Pinigio, pravarde Dolcas, nužudymo byloje. G. Pinigis į Psichinių nemalonę pateko 2003 metais, kai išaiškino jo prabangų BMW automobilį pavogusius asmenis.
Nužudytas G. Pinigis lipniąją juosta surištomis rankomis ir kojomis buvo rastas išmestas ant kelio. Stprūs galvos sumušimai jam buvo padaryti anksčiau, negu jo kūnas pervažiuotas automobilio. Dėl G. Pinigio nužudymo kaltinimai pareikšti 10 panevėžiečių, tarp jų – S. Vidugiriui.
S. Vidugiris kurį laiką buvo Vitalijaus Tuzovo, pravarde Psichas, asmens sargybiniu. Jis taip pat itin artimai bendravo su Romu Kavaliausku, pravarde Kavioras. Senieji Tulpinių gaujos nariai V. Tuzovas bei R. Kavaliauskas buvo sukūrę Psichinių gaują ir jai vadovavo, o 1995–1996 metais buvo nužudyti.
G. POTELIŪNAITĖ
