85 tūkstančius dolerių uždirbo neurochirurgas Walteris Freemanas, praskėlęs keletą tūkstančių žmonių galvų ledui skaldyti skirtu peiliu. Tokiu metodu W. Freemanas gydė psichines ligas, imdamas už kiekvieną operaciją viso labo 25 dolerius. Freemano metodas buvo vadinamas lobotomija. Kitas kovotojas už psichinę sveikatą, daktaras Henry Cottonas susikrovė turtą, išpjaudamas žmonėms su psichine negalia gyvybiškai svarbius organus. Psichiatrijos metodai neretai keldavo siaubą to laiko žmonėms, bet neretai juos pakeisdavo kiti, dar baisesni, rašo komersant.ru.
Alkio graužiamas numirėlis
Ligonių gydymo metodų buvo labai daug, bet visi jie buvo mažai efektyvūs. XVII-XVIII amžių medicinos žinynuose galima rasti puikių priemonių psichinėms ligoms gydyti. „Žmogaus plaukai gerai nusodina isterijos garus, jeigu juos deginsime ir duosime uostyti ligoniams... Šviežias žmogaus šlapimas padeda nuo isterijos“. Buvo naudojamos ir išbandytos liaudiškos priemonės. Pavyzdžiui, Škotijoje gyveno stipruolis ūkininkas vardu Gregoris, kuris apsiimdavo gydyti bet kokio pobūdžio psichinius sutrikimus, ir garsas apie jį sklido visoje Europoje. Prancūzų gydytojas Filipas Pinelis (Philippe Pinel) rašė apie tą Gregorį: „Jo metodas buvo paremtas tuo, kad pamišėliams jis užkraudavo pačius sunkiausius žemės ūkio darbus, vienus panaudodavo kaip nešulinius gyvulius, kitus – kaip tarnus, ir, galų gale, apipildamas juos smūgių kruša už menkiausią mėginimą nepaklusti, pasiekdavo, kad jie tapdavo visiškai paklusnūs“. Paklusnumas buvo laikomas pasveikimo sinonimu.
Buvo ir daugiau ar mažiau mokslinių metodų . Autoritetingas mokslininkas ir poetas Erazmusas Darvinas (Erasmus Darwin), kurio anūkas vėliau sukūrė evoliucijos teoriją, buvo įsitikinęs, kad geriausias vaistas nuo psichinių ligų – miegas. Bet kaip priversti beprotį miegoti tiek, kiek reikia? E. Darvinas pasiūlė naudoti tam tikrą centrifugą, kuri dideliu greičiu suktų pacientus, kol šie prarastų sąmonę, o su ja kartu dingtų ir beprotystė. Sukimo metodu rimtai susidomėjo amerikiečių daktaras Bendžaminas Rašas (Benjamin Rush), labiau žinomas kaip vienas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įkūrėjų, padėjusių savo parašą po Nepriklausomybės deklaracija. B. Rašas mėgino „gydyti“ ligonius, pasodinęs juos į sukamąją kėdę, tačiau dideliais laimėjimais džiaugtis negalėjo.
Ir vis dėlto, XVIII amžius suteikė ligoniams didesnę viltį. Švietimo epochoje įvairiose Europos šalyse atsirado medikų, įsitikinusių, kad ligoniams pirmiausia reikia bent jau nuimti grandines ir nustoti juos mušti. Pirmieji pacientai, su kuriais imta elgtis žmoniškai, aišku, buvo turtingieji. Kai kuriems iš jų apsišvietę gydytojai pradėjo rengti sudėtingas psichodramas, kuriose dalyvaudavo aktoriai. Amžininkas rašė apie vieną turtingą prancūzą, įsikalbėjusį, kad yra miręs, ir todėl nieko nebevalgiusį. Dėl jo buvo suvaidintas tikras spektaklis. „Grupė žmonių išblyškusiais veidais ir apsirengę kaip numirėliai, įeina į jo kambarį, pastato stalą, atsineša dubenėlius su valgiu ir pradeda valgyti ir gerti priešais jo lovą. Alkio graužiamas numirėlis žiūri į juos, o šie išreiškia nustebimą, kad tas nesikelia iš lovos, ir įtikinėja jį, kad numirėliai valgo bent jau ne mažiau už gyvuosius. Ir jis lengvai paseka jų pavyzdžiu“.
Veikiai humaniškai elgtis imta ir su neturtingaisiais beprotnamių gyventojais. XVIII a. 9-ajame dešimtmetyje gydytojas Vinčenco Čiarugi (Vincheentso Chiarugi), vadovavęs vienai Florencijos ligoninei, uždraudė sukaustyti ligonius grandinėmis. Tuo pačiu laiku Paryžiuje La Bicetre prieglaudos valdytojas Žanas Batistas Pusenas (Jean-Baptiste Poussin) pasielgė analogiškai. Prancūzijos revoliucijos metais Ž.B. Puseno pavyzdžiu pasekė Filipas Pinelis (Philippe Pinel), garsios Salpetriere ligoninės vyriausiasis gydytojas. Iškilmingas išprotėjusių žmonių išvadavimas iš plieninių grandinių buvo išreklamuotas kaip tikras revoliucinis veiksmas.
Nuo to laiko Europoje ėmė plisti „moralaus gydymo“ metodas, kada protinių ligonių jau nebekankino, bet tramdė ir į gera lenkė įkalbinėjimais ir patarimais. Atrodė, kad žiaurumas ir barbariškumas visiems laikams nugrimzdo į užmarštį. Bet buvo visiškai kitaip.
Daktaro Cottono metodas
XIX amžiuje išprotėjusių žmonių skaičius sparčiai didėjo. Į beprotnamius vis dažniau patekdavo net turtingi žmonės, ir to priežastis buvo techninė pažanga ir naujos investavimo galimybės. Vienas pirmųjų turtuolių, neatlaikiusių mokslinės techninės revoliucijos, buvo arbata prekiavęs londonietis Džeimsas Metjusas, pakliuvęs į Beprotnamį XVIII – XIX amžių sandūroje. Nelaimėlis tvirtino, kad jį persekioja nusimanančių apie „pneumatinę chemiją“ ir apsiginklavusių „oro audimo staklėmis“ šnipų gauja. Tie šnipai apšvitino jį nematomais spinduliais, pribarstė magnetinių laukų, trukdžiusių kraujotakai, ir aiškiai siekė pražudyti Angliją. Kita istorija nutiko su prancūzų dvarininku, kurį iš proto išvedė pasaulinės rinkos galimybės. Dvarininkas, niekam netaręs nė žodžio, išvažiavo į Paryžių, kur pardavė beveik visus savo vertybinius popierius, tada nuvyko į Vengriją ir nusipirko 500 arklių, nusigavo su jais į Švabiją, kur nusipirko stambų ūkį ir jame įkurdino savo kaimenę. Po to verslininkas grįžo namo ir visiškai pamiršo visas savo investicijas.
Jeigu su verslu susijusio aktyvumo didėjimas vedė iš proto turtuolius, tai vargšams ir eiliniams žmonėms protas pasimaišydavo masiškai. Prancūzų psichiatras Polis Renjaras (Paul Renyara)rašė XIX a. pabaigoje: „Charakteringa mūsų epochos liga yra perdėta meilė sėkmei ir galybei, noras jas pasiekti bet kokia kaina ir pernelyg didelis didybės troškimas... Verslo karštligė, staigus didelių turtų susikrovimas ir netekimas sukėlė kažką panašaus į proto virimą..., dėl ko silpnieji turi žūti lengviau nei ankstesniais laikais“.
P. Renjaras aprašė nemažai atvejų, kai vargšai išprotėdavo, svajodami apie aukso kalnus. Štai viena moteriškė surinko visą krūvą senų laikraščių, manydama, kad tai yra Sueco kanalo akcijos ir banknotai. Ji įsivaizdavo, kad yra grafienė. Buvęs advokatas tarėsi esąs dvylikos milijardų arklių savininkas ir tikėjosi vieną kartą suarti visą Prancūziją, pasikinkęs trisdešimt tūkstančių liūtų, kuriuos jam pagavo Afrikoje. Kitas pacientas tvirtino, kad uždirba dešimt tūkstančių frankų per valandą, mokydamas mušti būgną, o trečiasis visą laiką bijojo, kad jam nukirs galvą, nes jo stuburas padarytas iš gryno aukso.
Smarkus pažangos didėjimas, nusistovėjusios buities ir visuomeninio gyvenimo tvarkos suirimas, bukinantis darbas fabrikuose ir svajonės greitai praturtėti atimdavo protą tūkstančiams bėdžių. Jeigu 1827 metais Anglijoje vienam beprotnamiui teko 166 ligoniai, tai po šimto metų jų jau buvo 1221, o dar šių gydymo įstaigų skaičius padidėjo. Ypač daug psichinių ligonių atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, juk apkasų siaubą ištverti galėjo toli gražu ne kiekvieno psichika. Pirmaisiais pokario metais JAV psichiatrinėse ligoninėse buvo laikoma 417 tūkstančių žmonių. Su visais tais ligoniais kažką reikėjo daryti, ir tada į sceną išėjo gydytojai novatoriai, kurie siūlė stebuklingus masinio gydymo metodus. Artėjo auksinės dienos daktarui Henriui Cottonui ir į jį panašiems.
Henris Endrius Cottonas (Henry Andrews Cotton) gimė 1876 metais. Apie jo jaunystę žinoma ne tiek ir daug, tačiau nekyla jokių abejonių, kad jis gavo puikų išsilavinimą. H. Cottonas mokėsi Europoje pas patį Aloisą Alzheimerį ir Emilį Kraepeliną, o vėliau stažavo JAV pas geriausius savo šalies psichiatrus. Daktaras H. Cottonas kilo karjeros laiptais kaip ant mielių. Būdamas vos 30 metų amžiaus jis pradėjo vadovauti Trentono ligoninei, ir netrukus pradėjo taikyti praktikoje pažangiausias idėjas, kurias subrandindavo savo galvoje.
H. Cottonas manė, kad praktiškai visas psichines ligas sukelia infekcija. Pagrindiniu užkrato šaltiniu jis laikė dantis, juk dėl jų prasideda dantenų uždegimas, o dantenos yra netoli smegenų. Daktaras viešai išreiškė viltį, kad „vieną kartą prasidės era, kada visi dantistai supras, jog reikia daryti ne tai, ko pageidauja pacientai; nesveikus dantis reikia ne gelbėti, o išrauti visus iki vieno“. Todėl Trentono ligoninės pacientams pradžiai be gailesčio šalindavo dantis. O jeigu tai nepadėdavo (o paprastai taip ir būdavo), gydytojas padarydavo išvadą, kad infekcija slypi kažkur kitur. Klastingi mikrobai galėjo slėptis tonzilėse, tulžies pūslėje, moterų kiaušidėse ir vyrų sėklidėse. Visa tai turėjo būti pašalinta chirurginiu būdu. Ligoniai rėkdavo, spyriodavosi, maldaudavo pasigailėti, bet niekas jų neklausė: juk jie buvo bepročiai.
Tokiu būdu gydomų ligonių likimas buvo nepavydėtinas. Štai 1922 metais į Trentoną atvežė Džuliją Tompson – jauną moterį, sirgusią sunkia depresija. Praėjus dviems dienoms nuo Džulijos atvažiavimo jai buvo pašalintos tonzilės, o dar po devynių dienų jai atliko „standartinę pilnąją kolektomiją“, tai yra, pašalino gaubiamąją žarną. Per kitas šešias savaites ligonei išrovė 16 dantų, dėl ko ji ėmė „aktyviau reaguoti į aplinkinius“. Džuliją išrašė iš ligoninės, bet po aštuonių mėnesių jai vėl prasidėjo depresija. Nebuvo nieko stebėtino, kadangi mirė jos motina. Bet nelaimingą moterį, vis dėlto, sugrąžino į Trentoną. Džulija bandė apsimesti, kad su ja viskas gerai, kad tik galėtų įtikinti gydytojus nieko daugiau jai nebešalinti. Ja, aišku, nepatikėjo: bepročiai tokie gudrūs. Džulija bandė priešintis, bet sanitarai buvo stipresni. Chirurgai vėl mėsinėjo jos pilvą, ir po aštuonių dienų moteris mirė nuo pooperacinio peritonito.
Tuo tarpu H. Cottonas raportavo apie pasakiškus pasiekimus taikant jo metodą. Jis važinėjo po konferencijas, sakė kalbas banketuose, rašė straipsnius į solidžius medicinos žurnalus ir visur tvirtino, kad pasveiksta 85 procentai ligonių. Apdovanojimai ir garbės vardai pasipylė kaip iš gausybės rago. Pinigai irgi plaukte plaukė. Trentono ligoninė priklausė valstijai, tad H. Cottonas ir jo personalas gyveno iš atlyginimo. Bet klinika priimdavo ir komercinių ligonių, kurie už save susimokėdavo arba, kaip dažniausiai būdavo, už juos sumokėdavo giminės. Nuo pageidaujančių paguldyti savo giminaičius į stebuklingą ligoninę nebuvo galima atsiginti. 1921 metais Trentone buvo 2033 pacientai, iš kurių 317 mokėjo už gydymą. Tarp ligonių buvo turtingų ir įžymių žmonių giminaičių. Pavyzdžiui, Jeilio(Yale) universiteto profesorius, įžymus ekonomistas Irvingas Fišeris (Irving Fisher)) paguldė ten savo dukterį Margaret, sirgusią šizofrenija. H. Cottonas skyrė jai aklosios žarnos operaciją, ir mergina netrukus mirė.
1924 metais kai kurie globėjų tarybos nariai susirūpino padėtimi ligoninėje. Jie kreipėsi į Džono Hopkinso universitetą (Johns Hopkins School of Medicine) pagalbos, ir to meto medicinos korifėjus daktaras Adolfas Meyeris (Adolf Meyer) atsiuntė į Trentoną savo mokinę Phyllis Greenacre. Gydytoja atvyko į H. Cottono ligoninę ir pradėjo tikrinti vietinę statistiką. Rezultatas jai sukėlė siaubą. F.Greenacre išanalizavo duomenis apie 100 atsitiktinių pacientų, iš kurių, kaip paaiškėjo, tik 32 pradėjo sveikti. 35 žmonėms pagerėjimo nebuvo, o 15 mirė. Taip pat paaiškėjo, kad dažniausiai pasveikdavo tie pacientai, kurie nebuvo arba beveik nebuvo gydomi, užtat visi mirę suspėjo pagulėti ant daktaro H. Cottono ir jo kolegų operacinio stalo. Be to, F. Greenacer pastebėjo, kad statistika buvo vedama labai nerūpestingai. Gydytojai arba nemokėjo teisingai skaičiuoti, arba sąmoningai padidindavo pasveikusiųjų procentą. F. Greenacre priėjo išvadą, kad apskritai ligoninėje pasveiksta tik 8 proc. ligonių, 41,9 proc. ligonių sveikata nepagerėja, o 43,4 proc. išvežama į kapines.
Laukite tęsinio
Taip pat skaitykite:
