Privačiai dirbantys gydytojai gavo dar vieną sveikatos politikų niuksą. Pavieniui konsultuojantys psichiatrai verčiami samdytis pagalbininkų komandą ir prisipirkti net ūgio matuoklių, rašo „Lietuvos rytas“.
Prieš privačią mediciną užsimojęs sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis neseniai pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino reikalavimus, taikomus psichiatrijos ambulatorinėms sveikatos priežiūros paslaugoms.
Numatyta, kokių specialistų komandą turi suburti visi – valstybiniai, privatūs psichiatrijos centrai, pavieniui dirbantys specialistai. Taip pat surašyta, kokia medicinos įranga jie turi apsirūpinti.
Psichiatrai, pamatę šį įsakymą, iškart stvėrėsi už galvos: nejau ministerijos valdininkai pristigo blaivaus proto?
„Šis teisės aktas prasilenkia su realybe, nes privačiai dirbantiems psichiatrams tikrai nereikia psichologo, socialinio darbuotojo ar slaugytojos, juo labiau – registratorės pagalbos.
Jei žmogus, atsiradus nerimui ar depresijos požymiams, kreipiasi asmeninės konsultacijos, kam ta slaugytoja? Kuo daugiau akių, tuo sunkiau išsaugoti konfidencialumą“, – „Lietuvos rytui“ sakė privačiai ligonius konsultuojantis psichiatras.
Pečiais gūžčiojo ir Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Alvydas Navickas: „Tie reikalavimai primena dietologo arba mokyklos medicinos kabineto aprašymą, bet ne psichiatro.“
Psichikos sveikatos sutrikimų yra devynios galybės, tad ir pagalbos, atsižvelgiant į ligos pobūdį, reikia labai įvairios. A. Navicko teigimu, šiuo metu šalyje pirminė psichikos sveikatos priežiūra yra lengvai pasiekiama visiems Lietuvos gyventojams.
Tačiau, anot docento, ministerijos specialistai dabar surezgė tokį nekvalifikuotą teisės aktą, kuris sukėlė sumaištį: „Tai kažkoks nesusipratimas.
Ar ambulatorinę psichiatrijos pagalbą gali teikti tik specialistų komanda? O ką daryti kabinetuose asmeniškai ligonius konsultuojantiems psichiatrams?
Kaip elgtis psichoterapeutams, neurologams ar šeimos gydytojams, kurie taip pat gali gydyti tam tikras psichikos ligas?“
Šiuo metu užmokestis už paslaugas psichiatrijos įstaigas stumte stumia į bankrotą. Kad ištvertų, dažnas specialistas dirba ir privačiai.
Individuali psichiatro ar psichoterapeuto pagalba kainuoja 50–200 litų. Gerai, jei pacientai turi galimybių gydytis savo lėšomis arba jiems pakanka kelių konsultacijų. Bet yra psichikos ligų, kai reikia ir ilgalaikio, kone metus trunkančio gydymo.
Jei psichiatras ar psichoterapeutas, paklusdamas įsakymui, įdarbins dar keletą specialistų ir, kaip reikalaujama, pripirks svarstyklių ar ūgio matuoklių, neišvengiamai didės ir paslaugų kaina.
„Blogiausia, kad gauti privačių psichiatrų pagalbą žmonėms bus daug sunkiau, nes ir paslaugos brangs, ir jas teikiančių specialistų sumažės“, – apibendrino A. Navickas.
„Tai klaida. Ją būtina ištaisyti“, – vertindama ministro įsakymą pripažino ir Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė.
Tiesa, ji priminė, kad jei psichikos sveikatos centrai – valstybiniai ar privatūs – už suteiktas paslaugas gauna atlygį iš ligonių kasų, vadinasi, turi laikytis ir nustatytų reikalavimų: suburti tokią komandą, kokios reikalaujama.
Tačiau, anot direktorės, jei psichiatras konsultuoja vienas privačiame kabinete, jis turi teisę, nepaisydamas šio įsakymo, teikti paslaugas kaip ir teikęs.
„Neaiškumų liko, todėl įsakymą būtina tobulinti. Ir deramai sudėti akcentus. Sakiau tai ir ministerijos žmonėms, kurie jį rengė“, – kalbėjo O. Davidonienė.
Sveikatos apsaugos ministerijos Specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vyriausiosios specialistės Odetos Vitkūnienės aiškinimu, parengti tokį teisės aktą, kuris įpareigotų psichiatrus suburti komandą, įpareigojo ankstesnė Vyriausybė.
„Tie reikalavimai nėra nauji – tik dabar jie taikomi ir privatiems psichiatrijos kabinetams. Jie dažniausiai konsultuoja lengviausius ligonius. Bet psichiatrijos ligų yra kuo įvairiausių, ir gana sunkių.
Todėl reikia ir garantijos, kad psichiatras bet kokiu atveju galėtų suteikti visapusišką pagalbą ir patenkintų paciento poreikius. Tad reikia talkininkų: socialinių darbuotojų, slaugytojų. Nebūtina, kad visi kartu vienose patalpose dirbtų. Psichiatras pats gali sudaryti sutartį su kitais specialistais“, – aiškino O. Vitkūnienė.
Sveikatos apsaugos ministro patarėjos Noros Ribokienės teigimu, reikia, kad pirminiuose psichikos sveikatos centruose psichiatrai dirbtų tiek, kiek priklauso. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dažniausiai jų psichiatrai, kaip ir psichologai, dirba tik 0,1 ar 0,25 etato. Centrai už įsiregistravusius gyventojus gauna pinigų iš ligonių kasų. Bet kai žmogui prireikia psichiatro pagalbos, jis jos negauna, nes gydytojo tiesiog nėra.
Todėl ir buvo reglamentuota, kad psichikos sveikatos specialistai turi dirbti ne mažiau kaip 5 valandas, o mažose savivaldybėse esančiuose centruose – 4 valandas per dieną.
Kita vertus, privačių psichikos sveikatos centrų šalia valstybinių pridygo kaip grybų po lietaus. Jie nusiurbė pacientus, gauna pinigų iš ligonių kasų, o paslaugų realiai net neteikia. Todėl ir atsirado reikalavimas, kad privatininkai suburtų komandą, o pacientai visur gautų vienodas paslaugas.“
