Kažkada vienas įžūlokas Rusijos ambasadorius Lietuvoje tiesiai šviesiai išpyškino, kad esame skandalistų šalis, kur visi džiaugiasi vieni kitus apdergę. Tada įsižeidėm, o dabar?
Ambasadoriaus Budapešte Renato Juškos pokalbiai (su mistiniu provokatoriumi?) ar jų tariamos, mistinių, radijo teatrą darančių aktorių kuriamos falsifikacijos kursto sąmokslų teorijas. Pirmiausia - iš oficialių lūpų. Girdi - rusai griauna Lietuvos diplomatinius planus ir ginkdie neįmanoma patikėti, kad be rusų mes nesąmonių daryti ir pliurpti nemokame. Idant jautrios sielios nesinervintų, pasakysiu: man tai nei kiek nelabiau įtikima teorija, nei tapimas JAV įkaitais, nuo kurio mus kažkada neva laisvino prezidentė Dalia Grybauskaitė, ieškodama taliibų Golgotos palei Antavilių gyvenvietę.
Pokalbių ir plepalų viešinimas
Įprotis naudoti grotų šešėlius, antrankių žvangesį ir nematerialias to paties atmainas politinėje kovoje - senos. Sovietų laikais. Nelendant giliau, į Sovietų Sąjungos jėgų žaidimus (kai Andropovo KGB kariavo su Rašidovo ir Čiurbanovo Vidaus reikalų ministerija), KGB kova dėl įtakos su Imperijos kompartijos CK - ištisai žymi visą sovietyno istoriją.
Kai kovos su Kremliaus ranka solidariame įkarštyje buvo verčiamas trumpai ir nelaimingai prezidentavęs Rolandas Paksas, interneto skvarba Lietuvoje nebuvo taip toli pažengusi, Delfi.lt jautėsi bemaž vienišu banginiu portalų rinkoje, „Facebook“ – dar nesugalvotas, o ir daugumos kitų parankinių priemonių paplitimas buvo mažesnis.
Įprotis naudoti grotų šešėlius, antrankių žvangesį ir virtualias to paties atmainas politinėje kovoje - senos. Sovietų laikais sutvarkytos tradicijos. (Net ir ten būta kovos, jei lįstume giliau, kai Andropovo KGB kariavo su Rašidovo ir Čiurbanovo vidaus reikalų ministerija). O KGB kova su kompartijos CK – ištisine raudona gija žymi visą sovietyno istoriją. Bet mes apie nepriklausomą Lietuvą, nes tik ją mylime.
Šiandien niekas vis tiek neva nežino, kokie jie ten yra tie teisinguoliai, tačiau situacija kažkuo panašoka, nes lyg ir tie patys veidai (truputį jaunesnės kartos albertai laurinčiukai ) mums išdėsto, jog pačioje užsienio reikalų ministerijos sistemoje neįmonamoma nieko blogo.
VSD skandalai
Minėtoji save „teisingais“ išsirinkusiųjų nomenklatūrėlė patyrė tikrą šoką, kaip po kelerių metų ėmė ir nesuvaldė situacijos. Mat po saugumo darbuotojo Vytauto Pociūno žūties pasirodė, kad nutekinti, paviešinti ir pakomentuoti gali ne tik ši kontora ir jos įgaliotiniai.
Įvykęs parlamentinis tyrimas (bene vienintelis turėjęs šiokią tokią savarankišką prasmę ir apnuoginęs daugumą bėdų, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir kai kurių „strateginių diplomatų“ po kilimais vykusių žaidimų) parodė, kad save išimtiniais Tėvynės gelbėtojais išrinkę veikėjai nėra tokie jau tyri, idant jiems vieniems būtų patikėti kitų „ėsdinimo“ mechanizmai. O ligi šiol neatlėgstantį šleikštulį palikęs nesėkmingas mėginimas iš žuvusio žmogaus po mirties nupaišyti paleistuvio ir alkoholiko kaliausę – nepavyko.
„Kompromitavimo ir paviešinimų rinkoje“ atsirado šioks toks pliuralizmas, o mada kelti skandalus išties tapo nacionalinių pramogų tradicijos dalimi.
Trolių era
Technologinė pažanga suteikia daugiau galimybių. Ne tik ką nors slapto ir svarbaus viešinant, bet ir banaliai provokuojant. Šiandien jau nieko nestebina, kai Vyriausiosios rinkimų komisijos narys provokuoja (pagal jo paties versiją) kokį Seimo narį, o „trolinimas“ tampa ne mažiau paplitusia folkloro dalimi, nei kitados „tapšnojimas“.
Tai galioja ne tik politikų, kurie pirmieji pajuto šio metodo naudą, frontuose ir frontukuose. Tarp viešosios diskusijos dalyvių – apžvalgininkų, komentatorių ir vedėjų – išvesti vienas kitą iš kantrybės ir priversti elgtis neadekvačiai – daug kam smagus laiko praleidimas. O kodėl ne, jei VSD, visiems matant, taip elgiasi kurpdamas merginai terorizmo bylą iš išprovokuotų ar šiaip nuklausytų pliurpalų?
Provokavimo kultūros kontekste Youtube.com pasirodę kelių diplomatų pasišnekučiavimai saugiomis, kaip jie turbūt manė, linijomis – anoks įvykis. Nei geriau, nei blogiau už „tapšnojimą“. Ar tai būtų provokacija, ar vienas kito „trolinimas“ diplomatinių sluoksnių viduje – reikia džiaugtis pačiu paviešinimo faktu. Matome, kiek saugūs yra šalies „slaptieji“ komunikavimo kanalai.Ir aš siūlyčiau lažybų kontorose, jei jau kas lažinasi (geriau nereikia), statyti už atsakymą - ar mūsų kvailystes šnekėjusius diplomatus įrašė rusai, ar savi, suvedinėdami sąskmaitas, ar NATO žvalgyba, kuriai tai nusibodo?
Žiniasklaidos srityje čia lyg ir viskas būtų gerai, bet etikos komisijų daug, o kam naktimis belsti pagaliu į langą - geriau atsirinkti. Geriau Naujininkuose arba asocialo vienkiemyje. Taip ir yra. Štai ten pokalbiai su bedančiais sostinės Naujininkų girtuokliais, jei paklausysi televizijų advokatų, visi legalūs. O kur jau ten legalizuosi juškojanuškas... arba bankoadvokatiškas išdaigas gyvai. Visgi įdomu - kos šiandine būtų koeficientas lažybose - gali ar negali koalicijos partneriai vieni kitus trolinti tokiais būdais?
