Sveikatos apsaugos sistemos reforma pamažu įgauna pagreitį. Štai 2009 m. gruodžio 7 dieną Vyriausybė patvirtino nutarimą dėl Nr. 1654 „Dėl Sveikatos Priežiūros Įstaigų ir Paslaugų Restruktūrizavimo Trečiojo Etapo Programos Patvirtinimo“. Jame išdėstytas sąrašėlis kurioms ligoninėms pasisekė tapti regioninėmis, kurioms teks tapti rajoninėmis, teikiančiomis tik labiausiai paplitusias ir nesudėtingas gydymo paslaugas - priėmimo ir skubios pagalbos, terapijos, slaugos ir palaikomojo gydymo, dienos chirurgijos, stebėjimo, pediatrijos, ambulatorinės reabilitacijos paslaugos. Tokios rajoninės ligoninės dirbs tik darbo dienomis ir tik darbo laiku, reanimacijos joje neliks. Taigi, kiekvienam nelaimingajam, kuriam prireiks skubios medicininės pagalbos teks greitosios pagalbos automobiliu skubėti į regioninę ligoninę. Vakarais ar naktimis vaikščioti gatvėmis nepatartina, kad negautum kokio dūrio į šoną, nes po to kvalifikuotos skubios pagalbos bus sunku prisišaukti, apendicitas irgi būtų gerai, kad naktį neprispaustų. Įdomu, tai, jog naujasis sąrašas dar labiau sumažino regioninių ligoninių skaičių. Taigi, dalis savivaldybių, kurioms dėl tam tikrų aplinkybių buvo pažadėtas regioninės ligoninės statusas tiesiog liko apkvailintos. Lietuvoje jau gana įprasta reformą vykdyti nesitariant su visuomene. Įdomu ir tai, kad reformų autoriai jos pasekmių nepajaus. Jas skaudžiai pajaus tik provincijos gyventojai. Bet Lietuvoje jau seniai aišku- viskas kas už Vilniaus ribų yra neefektyvu ir tą reikia uždaryti, kitaip tariant optimizuoti ir vargu ar čia ką paveiksi argumentais apie subalansuotą šalies vystymąsi ar panašiai.
Sveikatos apsaugos sistemos reformos reikia, tačiau jos pagrindinis tikslas neturi būti kaip dabar nukreiptas į lėšų taupymą. Kalbos apie tai, jog bus stiprinama pirminė sveikatos apsaugos priežiūros sistemos grandis taip ir liks kalbomis. Nuo to sunkios traumos neišnyks, lygiai kaip ir smurtiniai nusikaltimai ar autoavarijos, o nuo šiol rimtą pagalbą ekstremaliais atvejais daugelio savivaldybių gyventojams gauti bus itin sudėtinga.
Stebina tai, jog šios itin žmonėms aktualios reformos metu ypatingai trūksta komunikacijos su visuomene. Apie reformą daugiau sužinosi iš straipsnių laikraščiuose negu iš jos autorių. Vienintele komunikacija vyksta su ligoninių medikais ir vietos politikais, kas nėra blogai, bet ji neturi būti vienintelė. Bendruomenė kaip visuomet yra paliekama už borto. Ministerijos pastangų diskutuoti su visuomene net nebūtų galima įvardinti minimaliomis.
Kai kuriais aspektais reforma mus nukelia į XX a. pradžią, kuomet gydytojo pagalba būdavo pasiekiama tik didžiuosiuose miestuose ir kartais iki artimiausio gydytojo reikėdavo keliauti šimtą kilometrų. Kaip kitaip apibūdinti situaciją, kai pavyzdžiui, kai kurių atokesnių Varėnos rajono kaimiškųjų vietovių gyventojams rimtų sužeidimų ar traumų, ligų atvejų iki artimiausios regiono ligoninės reiks keliauti apie 80 kilometrų. Reformos autoriai vietoj to, kad lygintų Lietuvos ligoninių perteklių su Vakarų Europos ligoninių skaičiumi 100 000 gyventojų, galėtų palyginti ir gyventojų tankumą, kuris Lietuvoje keliskart mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį ar atstumą keliaujamą iki ligoninės. Va, šią statistiką vengiama pateikti. Tuo tarpu mokslinių studijų, įrodančių ryšį tarp pacientų išgyvenamumo ir atstumo iki ligoninės, yra apstu. Pavyzdžiui, pagal Cornell Universiteto Jungtinėse Amerikos Valstijose studiją pacientas patyręs širdies smūgį turi keturis – penkis kartus daugiau šansų išgyventi jei jis laiku patenka į ligoninę. Kiekvienos uždelstos 5 minutės sumažina žmogaus šansus išgyventi 1.25 procento. 2007 m. Šefildo Universitete, Jungtinėje Karalystėje atlikta studija parodo tiesioginį ryšį tarp atstumo iki ligoninės ir pacientų išgyvenamumo kritiškų atvejų metu. Tirtas pacientų gabenimas maždaug 60 kilometrų atstumų. Mirė 6,2 procento gabenamųjų. Išvadose pabrėžiama, jog sulig kiekviena papildoma 10 kilometrų distancija mirštamumas padidėja 1 proc. Labiausiai mirti dėl išaugusio atstumo rizikuoja pacientai su krūtinės skausmais, sužeidimais, apsinuodijimais, ūmiais kvėpavimo sutrikimais- jų mirties rizika didėja gan smarkiai su kiekvienu nukeliautu kilometru- 13 procentų jei keliaujama nuo 10 iki 20 kilometrų; 20 procentų jei keliaujama 20 ar daugiau kilometrų. Ar nevertėtų Lietuvoje atlikti atitinkamą studiją prieš vykdant neapgalvotą popierinę reformą- juk šiuo atveju rizikuojama ne kuo kitu, o žmonių gyvybėmis. Po nesėkmingų reformų paprastai juk kaltų nelieka. Prieinama netgi iki tokių kurioziškumų, kad, pavyzdžiui, netgi „sveikatos kurortas“- Druskininkai, besispecializuojantis sveikatingumo ir reabilitacijos paslaugų srityje ir iš to gyvenantis neteks galimybės savo gyventojams ir miesto svečiams suteikti skubią medicininę pagalbą kritiniais atvejais. Artimiausia pagalba bus prieinama Alytuje, t.y. už 60 kilometrų nuo Druskininkų. Ir Sveikatos apsaugos ministerijai visiškai nesvarbu, kad kurortą kasmet aplanko apie 200 tūkstančių žmonių, iš jų 40 procentų užsieniečių. Nesvarbu ir tai, jog savivaldybė pritraukė ir privačių investicijų į medicininį sektorių ar tai, kad atidaromi nauji objektai, tokie kaip slidinėjimo trasos – tad potencialių susižeidusių turėtų padaugėti. Reformos autoriai taip giliai nemąsto. Neatitinki jų sugalvotų kriterijų- Druskininkų atveju- nėra akušerijos skyriaus, kuris buvo savanoriškai uždarytas bene prieš 7-erius metus ir viskas. Kas gi pagalvos apie tai, kad reforma gali smogti didelį smūgį kurorto įvaizdžiui ir poilsiautojų srautui?
Taigi, ką ir bekalbėti apie ekonominį, socialinį ar demografinį reformos poveikio vertinimą. Ar buvo atliktas koks nors tyrimas gilinantis į tai ar žmonės norės likti gyventi miestuose, kuriuose jiems ir jų šeimoms nebus laiku suteikta skubi medicininė pagalba ar tiesiog kuriamos „juodosios skylės“, iš kurių žmonės spruks tik turėdami galimybę. Subalansuoto šalies vystymo vizijos šiame kontekste iš viso nėra. Optimali ir efektyvi Lietuva, turbūt, yra išsidėsčiusi palei magistralę Vilnius- Klaipėda, o visa kita reikia uždaryti. Juokingai visame kontekste atrodo kalbos apie sąlygų sudarymą emigrantų grįžimui. Ar gali žmogus grįžti į provincijos miestą, kurti verslą, auginti šeimą jei nebus tikras ar būtina skubi medicininė pagalba jam ir jo šeimai bus suteikta laiku?
Už nepavykusią reformą kaltų rasti nebus galima, o žmonės mokės savo sveikata ar net gyvybėmis. Tad išvada vienareikšmiška- gyventi provincijoje nepatartina.
