Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, Lietuvos negalios organizacijų forumas ir VšĮ „Rastis“ kartu su kitais partneriais vykdo projektą „Įdarbinimo iniciatyvų žmonėms su negalia skatinimas Vilniaus regione“. Jo tikslas – sukurti ir praktikoje išmėginti nuoseklią paslaugų grandinę, padėsiančią integruotis į darbo rinką negalią turintiems žmonėms. Ilgus metus globos įstaigose gyvenantys žmonės praranda ne tik darbinius, bet ir socialinius įgūdžius, todėl projekte jiems teikiamos ir socialinių įgūdžių atkūrimo bei palaikymo paslaugos: savitvarkos, bendravimo, konfliktų sprendimo ir kitų įgūdžių formavimo.
VšĮ „Rastis“ klientės Ona ir Olga, persirgusios sunkiomis ligomis, gyveno tik iš neįgalumo pensijos. Ona, anksčiau dirbusi įmonėje „Plasta“, tapusi neįgali mezgė, bet numegztų kojinių jai nesisekė parduoti. Moteris pasakoja: „Kai mane pakvietė dalyvauti šiame projekte, tarsi iš naujo pradėjau gyventi. Mokausi valymo paslaugų ir virėjo padėjėjo darbo. Jaučiuosi esanti pajėgi dirbti virtuvėje.“ Moteris svajoja įsidarbinti kavinėje, kuri yra netoli jos namų: „Jei nepavyks įsidarbinti virėjo padėjėja, dirbsiu valytoja. Man svarbu dirbti!“ Olga, taip pat dėl ligos ir neįgalumo ilgą laiką nedirbusi, sako, kad jai patinka mokytis: „Mokausi valymo klasėje ir virimo, džiaugiuosi, kad mane skatina, man padeda.“
Tikslas – keisti požiūrį
Viena iš projekto koordinatorių, Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė Klementina Gečaitė sako, kad svarbiausias idėjinis projekto tikslas – keisti specialistų, darbdavių ir visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones: „Nereikia jų per daug globoti, nuvertinti jų gebėjimų, į kiekvieną žmogų reikia žvelgti individualiai. Specialistai to ir mokomi – vertinti kliento tikslus, galimybes, parinkti jo gebėjimams ugdyti reikalingas stiprinančias paslaugas ir nuosekliai rengti darbo rinkai.“
Svarbus projekto komponentas – bendravimas su darbdaviais. Projekto lektorė, VšĮ „Rastis“ Psichosocialinės reabilitacijos padalinio vadovė Rasa Verseckaitė, specialistams perteikianti šiuolaikinius darbo su neįgaliais klientais metodus, sako, kad būtina darbdavius šviesti, parodyti jiems, kad proto ir psichikos negalią turintys asmenys gali būti visaverčiai darbo rinkos dalyviai. K. Gečaitė pastebi, kad darbdaviai, jau turėję patirties su negalią turinčiais darbuotojais, tokius asmenis vertina daug palankiau, nesivadovaudami stereotipais.
Pasak koordinatorės, susitikus su darbdaviais kalbama apie galimybę darbo procesą išskaidyti atskirais technologiniais mazgais, kurių kiekvieną puikiai išmokęs kruopščiai atlikti gali ir žmogus, anksčiau girdėdavęs, kad tokio sudėtingo darbo atlikti nesugebės. Darbdaviai teigia esą nustebinti, nes iki tol apie tokią galimybę nebuvo girdėję.
Visiškai nauja Lietuvoje teikiama projekto paslauga – apmokymas darbo vietoje. Šį kitose šalyse pasiteisinusį metodą taiko „Rastis“ lektoriai. Tai tolygiai mažėjančio intensyvumo lydimoji pagalba adaptuojantis darbo vietoje, perprantant kolektyvo taisykles ir technologinius procesus. Negalią, ypač proto ir psichosocialinę, lydintys stereotipai ir mitai atgraso darbdavius net svarstyti apie tokią negalią turinčius darbuotojus, o lydimosios pagalbos specialistas atpalaiduotų darbdavius nuo pareigos spręsti sudėtingas darbo situacijas, padėtų darbuotojui neprarasti motyvacijos patyrus iššūkių darbo vietoje.
R. Verseckaitė priduria, kad taip pat reikia stengtis negalią turintiems asmenims padėti suprasti, kokie pokyčiai vyksta darbo rinkoje, ir paruošti juos įsidarbinti teikiant profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugas. „Svarbu būti išgirstam ir išklausytam, kad kiti asmenys patikėtų, jog negalią turtintis asmuo po daug metų gali įsijungti į darbo rinką ir taip pat sėkmingai dirbti“, – sako lektorė.
Svarbus asmens įsitraukimas
Projekte dalyvauja 14 proto ir psichikos negalią turinčių „Rastis“ klientų. Pasak šiai įstaigai atstovaujančios lektorės R. Verseckaitės, kiekvieno asmens poreikiai ir įgūdžiai labai skirtingi: „Vieniems daugiau pagalbos reikia darbiniams įgūdžiams ugdyti, kitiems labai trūksta kasdienio gyvenimo įgūdžių. Ypač svarbu skatinti visų mūsų klientų pasitikėjimą savimi, ugdyti bendravimo įgūdžius, stiprinti streso įveikos įgūdžius, mokyti pažinti savo ligą ir siekti išvengti jos paūmėjimo.“
\Lektorės teigimu, nelengva pradėti ką nors keisti ir priimti atsakomybę už savo gyvenimą bei įvertinti, kad bet kokie pokyčiai yra reikalingi. „Sunkiausia rasti atsakymą, kodėl man reikia arba kodėl noriu būti visaverčiu visuomenės ir bendruomenės nariu. Svarbu rasti vidinių motyvų, suvokti, ko aš pats noriu, ką galiu ir kokios pagalbos man reikia. Specialistai vieni be paties asmens įsitraukimo į procesą yra bejėgiai ką nors pakeisti“, – kalba R. Verseckaitė.
Žinoma, pokyčiai pasimato ne iš karto. „Reikia, kad paslaugas gaunantis asmuo pats įvardytų gaunamą naudą, kaip keičiasi jo gyvenimas. Vis dėlto jau vien buvimas tarp žmonių ir dalyvavimas projekte, įsitraukimas į įvairias veiklas yra pažanga“, – įsitikinusi R. Verseckaitė.
Gyventi be pagalbos kol kas negalėtų
Ukmergės rajone įsikūrusių Jasiuliškių socialinės globos namų darbuotoja, socialinės darbuotojos padėjėja Danguolė Paknienė dirba su dviem šių namų globotiniais – Dariumi ir Kaziu. Specialistė pasakoja, kad vyrai, išgirdę apie galimybę gyventi savarankiškai, sureagavo nevienodai. Darius savarankiškai gyventi norėtų, šiuo metu jis gyvena globos namų teritorijoje įkurtame bendrabutyje su minimalia darbuotojų pagalba: turi virtuvėlę, moka pats pasigaminti maisto. Kai žmonės jį pakviečia, eina kapoti malkų, dirbti kitų darbų. Darius tik abejoja, ar pragyvens iš savo uždarbio, nors gauna ir neįgalumo pašalpą. Artimųjų vyras neturi, bet šiltai bendrauja su savo pamote.
Globos namų darbuotoja sako, kad jeigu Darius apsigyventų savarankiškai, jam nuolat turėtų pagelbėti socialinis darbuotojas. Bet šiaip ar taip šis žmogus gali sėkmingai įsidarbinti ir įsilieti į vietos bendruomenę.
O Kazys iš pradžių net girdėti nenorėjo ne tik apie savarankišką gyvenimą, bet ir įsijungti į socialinės globos namų užimtumo centre vykdomas veiklas. „Teko jį įkalbinėti, mokyti pasigaminti maisto (kol kas tik sumuštinius), bet pradžia yra. Vyras pradėjo pinti iš vytelių, lipdyti iš molio, o dabar pavasarį perrinkinėja bulves, dirba kitus ūkio darbus. Kazys norėtų eiti užsidirbti, bet gyventi ir toliau norėtų socialinės globos namuose. Jam savarankiškas gyvenimas kol kas atrodo nepasiekiama realybė“, – pasakoja darbuotoja.
Danguolės nuomone, net ir nenorintis gyventi savarankiškai žmogus dalyvaudamas šiame projekte įgyja taip reikalingų socialinių įgūdžių, pradeda domėtis galimybe gyventi savarankiškai, dirbti ir užsidirbti.
Dar turime daug išmokti
Tuose pat globos namuose užimtumo specialiste dirbanti projekto dalyvė Vitalija Žvinienė taip pat dirba su dviem socialinės globos namų gyventojais. „Viačeslavas – jauniausias mūsų namų gyventojas, jis gyveno Ukmergės vaikų globos namuose, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir pas savo močiutę, tad socialinių įgūdžių turi. Moka skaityti, skaičiuoti, moka pinigėlius susiskaičiuoti. Mano nuomone, šis vaikinas galėtų gyventi savarankiškai“, – sako Vitalija.
Remigijus į Jasiuliškių socialinės globos namus atkeltas iš Pabradės vaikų globos namų. Jis puikiai dirba ūkio darbus, gerai tvarkosi šiltnamyje, tačiau dėl savarankiško Remigijaus gyvenimo specialistė abejoja – vyras neturi socialinių įgūdžių. „Mokomės dirbti virtuvėje, įsijungti elektrinę viryklę, orkaitę, supažindinu su buitine technika, bet jis bijo, kad paspaus ne tą skalbimo mašinos ar orkaitės mygtuką. „Viačeslavas tikrai galės dirbti ir gyventi savarankiškai, o dėl Remigijaus kol kas dar turiu abejonių, reikės dar jį ugdyti“, – sako specialistė.
Socialinės darbuotojos padėjėja Aušra Daniūnienė, taip pat dalyvaujanti šiame projekte, dirba su dviem moterimis – Daiva ir Dalia. Aušra pasakoja, kad jos abi labai skirtingos, tačiau noriai sutiko dalyvauti projekte. „Moterys ėmė labiau pasitikėti savimi. Pamačiau, kad jos gali pačios pasigaminti maisto. Su Dalyte mokėmės kepti blynus, ir ji greitai išmoko kepti pati. Dabar ir bulvių išsikepa, ir kugelį.“
Daiva socialinės globos namuose turi daržiuką, užsiaugina cukinijų. Specialistė mokė klientę kepti blynus su cukinijomis, aiškino, kaip užaugintas daržoves galima panaudoti gaminantis maisto. A. Daniūnienės nuomone, gerai, kad šios moterys mokosi gaminti maistą, skalbti drabužius skalbimo mašina, tačiau savarankiškai gyventi jos kol kas negalėtų. „Dar turime daug dirbti, daug išmokti“, – sako socialinė darbuotoja. Jos nuomone, moterims pradėjus gyventi savarankiškai reikėtų nuolatinės, palaipsniui mažėjančio intensyvumo specialisto pagalbos.
Vyrai moka dirbti, bet pinigų nesusiskaičiuoja
Šiame projekte taip pat dalyvaujantis Pabradės socialinės globos namų socialinis darbuotojas Romas Žemaitis pasakoja, kad jo globojami gyventojai vyrai išmoko kai kurių staliaus darbų. „Jie moka padaryti inkilus, tačiau nesugeba jų parduoti. Jiems ar 100 eurų, ar 5 – maždaug ta pati suma. Mokiau mokiau juos pažinti pinigus, skaičiuoti, bet vyko pas mus mugė, ir mano vyrai vėl nemoka grąžos atiduoti, susiskaičiuoti, net ir mažų sumų“, – pasakoja Romas.
Socialinis darbuotojas baiminasi, kad kai kurie jo globotiniai tiesiog nepajėgūs išmokti skaičiuoti pinigus, todėl gyvenant bendruomenėje šioje srityje jiems turėtų padėti lankantis specialistas. Vis dėlto socialinis darbuotojas sako, kad savarankiškai gyventi tikrai jau dabar galėtų Michailas. Jis būtų tikrai puikus aplinkos priežiūros specialistas. Michailas ir dabar socialinės globos namuose gyvena atskirame butuke. „Vyrui reikėtų tik didelės pagalbos tvarkant piniginius reikalus“, – sako R. Žemaitis.
Gyvena socialinės globos namuose vyrų, galinčių dirbti pagalbinius darbus pas ūkininkus, tvarkyti aplinką, bet vyrams reikėtų didelės, vėliau – vis mažiau pagalbos. Specialisto nuomone, socialinės globos namuose neįgalių žmonių išlaikymas kainuoja gana daug, bet ir pradėjus gyventi savarankiškai tokiems žmonėms būtina socialinių darbuotojų pagalba, o tam taip pat reikia lėšų. Tačiau gyvendami savarankiškai ir dirbdami žmonės pasijus oresni, pakils jų savivertė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Taip, yra daug pritaikytų rinkimų apylinkių, neįgaliesiems užtikrinta teisė balsuoti namuose.
Ne, dauguma neįgaliųjų neturi galimybės balsuoti savarankiškai.
Nežinau, man tai neaktualu.
