Irena BUDRIENĖ
SEB banko prezidento patarėjas, finansų analitikas Gitanas Nausėda sako, kad protingai pakelta minimali alga mažintų socialinę atskirtį ir nežlugdytų darbo rinkos. „Protinga“ minimali alga būtų 1100 litų. Kaip situacija keisis įsivedus eurą, kas laukia vis labiau nuo sostinės tolstančio Šiaulių regiono – pokalbyje su G. Nausėda.
Svarbu neperlenkti lazdos
– Latvijos vyriausybė nuo 2014 metų minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) padidino iki 1105 litų, Lietuvoje pernai MMA padidintas iki 1000 litų. Dabar vos užsiminus apie jo didinimą kyla kone isterija. Ar MMA didinimas yra neišvengiamas blogis verslui?
– Klasikinė teorija teigia, kad ženklus MMA pakėlimas be darbo palieka žemesniu nei vidutiniu našumu dirbančius nekvalifikuotus darbuotojus.
O šiuolaikinė teorija skelbia, kad darbuotojai sutinka dirbti už mažesnę algą, nei yra verti, nes bijo didelių sąnaudų naujai darbo vietai surasti ir nenori pereiti prie bedarbio pašalpos „dietos“, o darbdaviai tuo naudojasi.
Protingu mastu pakelta MMA atimtų iš darbdavių derybinę galią, tačiau neverstų jų atleisti darbuotojų. Svarbu neperlenkti lazdos – MMA forsavimas paliktų žmones be darbo, kadangi jų samda darbdaviui būtų per brangi. O minimalios mėnesio algos didinimas protingu tempu mažintų socialinę atskirtį ir nežlugdytų darbo rinkos.
Lietuvoje matau realią galimybę nuo 2015 metų minimalią mėnesinę algą padidinti iki 1100 litų.
Nuosaikiu minimalios algos didinimo keliu žengia visas pasaulis. JAV prezidentas B. Obama pareiškė remiąs įstatymo projektą, numatantį minimalų 10 JAV dolerių (25,3 lito) valandinį darbo užmokestį šalies mastu. Nauja Vokietijos valdančioji koalicija ketina įvesti 8,50 euro (29,3 lito) minimalų valandinį atlyginimą (Lietuvoje minimalus valandinis užmokestis – 6,06 Lt, red.past.).
Euro įvedimo kaina
– Artėja 2015 metai, kai mūsų šalyje gali būti įvestas euras, bet netrūksta euro įvedimo skeptikų, žmonės baiminasi kilsiančių kainų...
– Euro įvedimo pasekmės nebus tokios didžiulės kaip stojimo į ES, nes nelabai ką savo sistemoje keisime.
Litas ir dabar labai trumpu pavadėliu yra pririštas prie euro. Tikėtis labai didelio gyvenimo pagerėjimo neverta, bet ir bijoti nėra ko.
Dėl euro įvedimo kainų apvalinimo efektas kainas kilstelės 0,2– 0,3 procento. Vienkartinės euro įvedimo išlaidos sieks maždaug 660–920 milijonų litų. Dalis šių lėšų teks kaip užsakymai Lietuvos įmonėms ar bus finansuojama iš ES lėšų.
Lietuvos įnašas į Europos stabilumo mechanizmą sieks maždaug 1 milijardą litų per trejus metus. Įnašas į Europos centrinio banko (ECB) kapitalą – 148 milijonai litų, yra veikiau investicija, nes mes pretenduosime į ECB pelno dalį, kuri kai kuriais metais būna visai nebloga.
Norėčiau įvardyti ir privalumus, atsirasiančius dėl euro įvedimo. Mažės palūkanų normos, o tai leis per ateinančius aštuonerius metus Vyriausybei, įmonėms ir gyventojams sutaupyti 3,9 milijardo litų.
Išnykus valiutos keitimo išlaidoms nebankinis sektorius sutaupys apie 1,9 milijardo litų. Bus sudarytos geresnės sąlygos eksportui dėl mažesnių prekybos ir įėjimo į rinką sąnaudų, pagyvės užsienio investicijos.
Dėl euro įvedimo 2014–2022 metais realus bendrojo vidaus produkto augimas kasmet vidutiniškai bus spartesnis 0,23–0,25 procento.
Regioniniai skirtumai – akivaizdūs
– Lietuvos regionai plėtra atsilieka nuo Vilniaus, šalies pakraščių socialinė atskirtis ir toliau didėja. Gal ekonominiu požiūriu Lietuvai apsimoka plėtoti tik Vilnių?
– Lygindami Lietuvą su Latvija kaip tik ir pabrėžiame, kad mūsų teritorinis „išsibarstymas“ yra kur kas mažesnis negu megapolis Ryga Latvijoje, o visa kita – provincija. Tikrai, tai ne tas pavyzdys, kuriuo mes norėtumėme sekti.
Dėl to regioninė politika ir Europos Sąjungos paramos regioninė dimensija Lietuvai yra labai svarbi. Akcentuojame tai, pateikdami rodiklius, kuriuose nagrinėjami Lietuvos apskričių skirtumai. Jie yra pernelyg dideli, kad galėtumėme kalbėti apie švelnėjančius skirtumus tarp skirtingų Lietuvos vietų.
Ypač neramu, kad skiriasi ir materialinės investicijos vienam gyventojui atskiruose regionuose. Regionai, kurie ir taip pasižymi dideliu bendruoju vidaus produktu, sulaukia ir kur kas didesnių investicijų. Atotrūkis tarp centro ir kitų regionų yra cementuojamas ir ateičiai.
Regioninė politika turi švelninti tuos skirtumus, bet dažnai susidaro įspūdis (aš to netaikau Šiauliams), kad kai kurios savivaldybės nelabai pageidauja užsienio investuotojų ar taiko itin įdomią jų priėmimo „taktiką“. Jeigu koks nors užsienio investuotojas neateina pirmiausia mandagumo vizito pas merą, tai jo šansai plėtoti investicijas toje vietoje smarkiai sumažėja...
Patys regionai turėtų suprasti, kad būti išlaikytiniam arba atsiliekančiam – joks privalumas. Kad padėtis pasikeistų, regionai patys turi būti savo laimės kalviais.
– Šiaulių regionas yra atsidūręs tam tikros atskirties rate – čia mažai įmonių, todėl nedideli atlyginimai, žmonės lenda į skolas, jiems reikalinga socialinė parama, didėja emigracija, o kvalifikuotos darbo jėgos trūksta. Kaip būti savo laimės kalviais?
– Padėti turėtų valstybės regioninė politika, kuri sukurtų motyvaciją steigti darbo vietas regione. Pavyzdžiui, valstybės kiekvienai savivaldybei skiriamos gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įplaukos turėtų priklausyti nuo to, ar aktyviai ši savivaldybė dirba kuriant naujas darbo vietas. Galima būtų pasinaudoti Skandinavijos šalių pavyzdžiu.
Šiuo metu tokios galimybės nėra – valstybė, tvirtindama kitų metų biudžetą, automatiškai nustato GPM procentus, kuriuos gaus savivaldybės. Ir gali stengtis, kiek nori, šie procentai nepasikeis. Tokia praktika yra ydinga.
Valstybė turėtų žiūrėti, kad ir europinė parama pasiektų regionus, nes dažnai gauna tie, kas prieina, „patepa“ ir panašiai. Priešingu atveju, centralizacija stumia žmones emigruoti. Teoriškai gal ir būtų patrauklu investuotojui ateiti į Šiaulius ar į Tauragę, bet kai pradeda ieškoti reikalingos kvalifikacijos žmonių, jų neranda.
Tai įmanoma pakeisti siekiant tolygesnės plėtros, bet jeigu toks tikslas nebus keliamas, viskas vyks kaip ir iki šiol – stichiškai.
Reikalinga verslo įvairovė
– Ar Šiaulių regionas turi privalumų ir galimybių, kurių nepanaudoja?
– Remiantis statistika, Šiaulių regione sukuriama pridėtinė vertė, palyginti su kitais regionais, nėra labai aukšta, ir tai atsispindi vidutinio darbo užmokesčio lygyje. Šiaulių regionas pasižymi vienu iš žemesnių darbo užmokesčiu, gana nedideliu nedarbu, bet aktyvia emigracija.
Susidaro optinė apgaulė – tartum nedarbo problemos nėra, bet jos nėra todėl, kad žmonės emigruoja ir nesiregistruoja Darbo biržoje. Padėtis pasikeistų, jei regionas sugebėtų pritraukti didesnę pridėtinę vertę kuriančių verslo šakų. Tai padėtų pasiekti įvairesnio verslo žemėlapio.
Šiuo metu Šiauliuose žinomas Neaustinių medžiagų fabrikas, išsiskiria transporto sektorius, o daugiau didesnių gamybos bendrovių nėra.
Darbuotojų atlyginimai nėra aukšti, nes įmonių pelningumas nedidelis, nesutikdami dirbti už mažai žmonės išvažiuoja į Vilnių ar į užsienį, taip ir susidaro užburtas ratas.
– Kokį poveikį Šiaulių regiono ekonomikai darys europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ praradimas?
– Niekas nesiimtų įrodinėti, kad tai buvo Šiauliams naudingas žingsnis. Bet lygiai taip pat būtų nelaimingi panevėžiečiai, jei geležinkelis būtų sukęs ne pro Panevėžį.
Visada atsiras nepatenkintų, bet remti savo gerovę tik tokiu veiksniu – eis ši vėžė per Šiaulius ar ne – būtų netoliaregiška. Aš manau, kad didžiausias potencialas slypi verslo įvairovėje, kad ne visos viltys būtų sudėtos tik į transportą. O jeigu taip atsitiktų, bet kokia transporto ar Rusijos krizė paguldytų ant menčių visą verslą Šiaulių regione, nebeliktų darbo, dauguma žmonių emigruotų. Būtų labai pavojinga, jeigu taip atsitiktų.
Yra daug veiksnių, kurių per vieną dieną nepakeisi, bet reikėtų populiarinti gyvenimą ir jo galimybes regione. Kad žmonės nenorėtų kuo greičiau iš čia pabėgti.
