Valdžia bijo savo rinkėjų, todėl tik dar labiau didina įtampą, neleisdama jiems išsisakyti, protestuoti ir taip pažeisdama žmonių konstitucines teises.
Neseniai Vilniui vadovavo toks Vilius, tarp vilniečių pramintas įžūlia ir rujojančia hiena. Dabar sostinės vairą laiko toks Raimundas. Iš tos pačios rinkėjų pasitikėjimą praradusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos.
Matyt, naujasis meras – tų pačių klanų statytinis, todėl padėtis mieste, požiūris į paprastus žmones, jų problemas nesikeičia. Akivaizdu, kad nesikeis ir ateityje.
Vis labiau nusiviliantys vilniečiai, pasirodo, neturi net teisės protestuoti. Jei tiksliau – išsakyti savo požiūrį į valdžią, problemas jie gali nebent ten, kur jų niekas negirdės ir nematys.
Tiek prie Seimo ar Vyriausybės norėję mitinguoti pensininkai, profsąjungos ar kitų visuomenės sluoksnių atstovai iš Vilniaus savivaldybės gaudavo pasiūlymų rinktis kuo toliau nuo valdžios institucijų. Pavyzdžiui, prie „Siemens“ arenos, apgriuvusių ir nebeveikiančių Koncertų ir sporto rūmų, Kalnų parke, prie Balbieriškių žvakių fabrikėlio ar Žaliųjų ežerų.
Valdžios nuomone, pensininkams dar būtų galima mitinguoti Rokantiškių kapinėse. Profsąjungoms – prie bankrutavusių gamyklų kur nors Paneriuose.
Požiūris aiškus: šūkaukite ten, kuo toliau, protestuokite kiek norite – mums nusišvilpti. Nepatinka? Tada tylėkite ir kentėkite.
Tokia pas mus demokratiška susirinkimų laisvė. Ar labai skiriamės nuo Aleksandro Lukašenkos valdomos Baltarusijos? Nebent tuo, kad ten mitinguotojus muša guminėmis lazdomis ir sodina į kameras, o pas mus tik įžūliai stumia nuo savęs. Ačiū ir už tai. Tačiau atotrūkis tarp valdžios ir paprastų žmonių abiejose valstybėse jau panašėja, nors viena šalis vadinama demokratine, o kita – diktatūrine.
Iš kitos pusės, kas neleista daugumai, leista mažumai. Prisiminkite, kaip neseniai Vilniaus savivaldybė davė leidimą gėjams ir lesbietėms marširuoti ne kur nors sostinės užkampyje, o miesto centre: eikite, prašom, džiaukitės, mes jus palaikome.
Nesvarbu, kad tai sukėlė daugumos visuomenės nepasitenkinimą, kad buvo sutelktos didžiulės policijos pajėgos, kad tai kainavo didelius pinigus. Tuomečio Viliaus vadovaujamai Vilniaus savivaldybei tada buvo daug svarbiau patenkinti neva Lietuvoje skriaudžiamų homoseksualų svajonę surengti sau šventę, negu leisti pensininkams ar kitiems išsisakyti po valdžios langais.
Tai kas daugiau turi teisių Lietuvoje? Europai besiskundžiantys ir Lietuvą purvais drabstantys gėjai su lūpų dažais kišenėje, susikabinusios rankomis lesbietės ar skurstantys tie patys senoliai, bedarbiai, mokytojai, medikai?
