Esama keleto problemų, dėl kurių visuomenė pasidalijusi į dvi dalis. Viena jų – ką daryti su prostitucija. Vieni teigia, kad kovoti su prostitucija – tai kaip kovoti su vėjo malūnais, tad ją, girdi, reikia legalizuoti, o kiti, smerkiantys ir prekiaujančiąsias savo kūnu, ir sekso pirkėjus, teigia, kad legalizavimas labai pažemintų moteris.
Kainos už seksą sumenko
Dabar vėl bus laužomos ietys, nes Seimo narys Mantas Varaška pasiūlė panaikinti baudas už vertimąsi prostitucija. Seimo posėdžių sekretoriate jis įregistravo atitinkamą Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo projektą.
Šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodekso 182 (1) straipsnis už vertimąsi prostitucija numato baudą nuo 300 iki 500 litų. Už tokius pat veiksmus, padarytus asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, numatyta bauda nuo 500 iki 1000 litų arba administracinis areštas iki 30 parų.
Raudonųjų žibintų kvartalų Lietuvos miestuose nėra, bet laikraščiuose rikiuojasi dešimtys skelbimų apie erotinio masažo paslaugas ar apie šaltą šampaną ir dailias merginas. Kiek dailiosios lyties atstovių verčiasi prostitucija, policija tiksliai negali pasakyti. Manoma, kad jų nemažėja ir kad sostinėje dirba iki 1000 prostitučių ir kelios dešimtys „prostitutų“ – žigolų.
Palyginti su prieškriziniais laikais, kainos už seksą smarkiai kritusios. Per valandą merginos uždirba nuo 150 iki 200 litų, tik beveik pusė uždarbio atitenka klientus prižiūrintiems suteneriams bei nusikalstamo pasaulio atstovams, kurie neretai prostitutėms liepia prekiauti ir narkotikais. Yra prostitučių (ypač tarp dirbančiųjų prie geležinkelio stoties), kurios sekso paslaugas suteikia ir už 5 litus ar butelį alaus. Vidutinė oralinio sekso kaina čia būna apie 40 litų, bet visada galima nusiderėti.
Ir nereikia manyti, kad Pylimo ar prie geležinkelio stoties dirbančių merginų paslaugomis naudojasi tik vaikinukai ar girti darbininkai. Pastovėkite parkelyje, ir pamatysite, kad prie trumpasijonių, ryškiai išsidažiusių merginų sustoja geri automobiliai ir su jomis derasi respektabilūs ponai.
Yra ir dar viena kategorija merginų, vadinamųjų „palydovių“ – jos už „eskorto“ paslaugas ima tūkstančius. Jos dažniausiai dirba užsienyje arba teikia visas paslaugas į Vilnių atvykstantiems ponams.
Vilniaus ponai irgi būna aptarnaujami prabangiuose butuose, kur už seksą tenka mokėti daugiau negu tūkstantį. Tad tuos ponus aptarnaujančios panelės irgi uždirba daugiau, tik tokių nėra daug.
Žigolai irgi kol kas populiarūs tik sostinėje ir dažniausiai aptarnauja viešbučiuose apsistojusius užsieniečius. Paprastai tai būna gėjai. Moterims apmokamų vyrų paslaugų prireikia ne dažnai.
Betikslis darbas
Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais atseit padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu.
Dabar tie laikai užmiršti, o policininkai gaudo prostitutes ir baudžia, kaip rašoma protokoluose, „už lytines paslaugas, suteiktas už materialinį atlygį“. Seimo nario M. Varaškos duomenimis, per metus teritoriniai policijos komisariatai už vertimąsi prostitucija skiria baudų už daugiau kaip 100 000 litų, bet į valstybės biudžetą patenka vos 15 000–20 000 litų.
„Todėl manytina, kad nereikėtų švaistyti pinigų, policijos pareigūnams – be reikalo tam skirti savo darbo valandų, nes rezultatas labai prastas. Geriau prostituciją ignoruoti, o pareigūnams susitelkti tiriant sunkesnius nusikaltimus“, – mano kodekso pataisą siūlantis M. Varaška.
Iš dalies jis teisus. Policininkai puikiai žino, kad nubaustos prostitutės tuoj pat grįžta prie senos veiklos. Tai tik mitas, kad prostitutės atseit dirbančios per prievartą, kad jas prižiūrinti apsauga ar kad jos dirbančios prileistos narkotikų. Gal ir pasitaiko tokių atvejų, bet dauguma prostitucija verčiasi niekieno neverčiamos. Dalis dirba tam, kad išgyventų, kitoms tai patinka. Ir ta kova su „meilės pardavėjomis“ yra pasmerkta. Sugautoms „mergelėms“ rašomi protokolai puikiai žinant, kad prostitucija kaip reiškinys neišnyks, nes jis toks pat senas kaip ir žmonija.
Išrauti šios nuodėmės dar nepavyko nė vienai valdžiai. Jau koks griežtas buvo Kinijos revoliucijos vadas Mao Dzedongas, tačiau ir jam panaikinti perkamą meilę kaip „septintą visuomenės nuodėmę“ nepavyko. Kinijoje prostitutės buvo ne tik baudžiamos, bet ir vežamos į perauklėjimo stovyklas, tačiau jų vis daugėjo.
Sovietmečiu ir pas mus prostitucija buvo uždrausta, bet rusų karininkai, „dorovės saugotojai“, buvo geriausi nelegalių viešnamių klientai. Na o KGB verbuodavo merginas, kad jos besimylėdamos su užsieniečiais išgautų paslaptis.
Legalus smurtas
Europos Sąjungoje teisinis prostitucijos statusas iš esmės yra dvejopas: vienose šalyse lytiniai santykiai už atlygį yra legalizuoti ir reglamentuojami, kitose prostitucija savaime nėra nelegali (sekso paslaugos už atlygį nebaudžiamos), bet nusikaltimu laikomas įvairių formų sąvadavimas, siūlymasis viešose vietose, draudžiami yra viešnamiai ir kita.
Prostitucija yra legalizuota šešiose Europos Sąjungos valstybėse: Austrijoje, Graikijoje, Latvijoje, Olandijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje.
Kitose Europos Sąjungos valstybėse pati prostitucija nėra laikoma nusikaltimu, tik baudžiama už kitas su ja susijusias veikas. Daugelyje valstybių nėra aiškaus teisinio sekso paslaugų reglamentavimo: su prostitucija susijusios normos dažniausiai įtvirtintos baudžiamuosiuose kodeksuose, tačiau atskirų normų esama ir administraciniuose kodeksuose, mokesčių įstatymuose, sveikatos ministerijų taisyklėse ar vietos valdžios patvirtintose tvarkose.
Šiaip ar taip, tiek šalyse, kuriose prostitucija legalizuota, tiek ten, kur už ją baudžiama, problemos išlieka labai panašios.
Jungtinių Amerikos Valstijų Fulbraito programos mokslininkė Aušra Park metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Nesenai paklausta „Akistatos“ korespondentės, ar mananti, jog legalizavus prostituciją sumažėtų prekyba žmonėmis, būtų sustabdytos lytiniu būdu plintančios ligos, papilnėtų valstybės biudžetas ir t. t., ji sakė: „Kai šis klausimas kyla, pasisakančiųjų „už“ ar „prieš“ būna maždaug vienodai. Tie, kurie „už“, tvirtina, jog, girdi, merginos bus apsaugotos nuo smurto, neva surinksime mokesčių, biudžetas papilnės ir pan. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad prostitucijos legalizavimas nieko gero neduoda. Štai Olandijoje, kurioje prostitucija legalizuota – seniai yra Raudonųjų žibintų gatvė, – užsiregistruoja tik apie10 proc. prostitučių, o 90 proc. dirba nelegaliai. O juk šioje šalyje prostitutės nebaudžiamos, skelbimai įdarbinti prostitutes kabo net darbo biržoje! Materialiniai svertai šiuo atveju yra tokie: „Gaudavau šimtaprocentinį pelną, o dabar reikia mokesčius valstybei mokėti! Kam, po velnių, aš tuos mokesčius mokėsiu, kai galima nesidalinti su valstybe?.. Ir kodėl turiu mokėti mokesčius, jei aš pardavinėju savo kūną?!“ Taigi vargu ar bus gautas koks nors pelnas. Tose šalyse, kur viskas legalu, visada egzistuoja ir šešėlinė ekonomika. Pagaliau legalizuoti prostituciją yra legalizuoti smurtą prieš moteris ir merginas. Ar tai siektina?“
Kompleksinis tyrimas
Atsižvelgiant į tai, kad Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės 2009–2012 metų programoje nenumatyta skirti lėšų prostitucijos reiškinio prevencijai, atskleidimui ir tyrimui, M. Varaškos nuomone, būtų tikslinga atlikti kompleksinį prostitucijos, kaip reiškinio, tyrimą, siekiant nustatyti prostitucijos atskirose geografinėse teritorijose mastą, demografinį pasiskirstymą, priežastis ir sąlygas, pastūmėjusias į prostitucijos verslą, atskleisti patekimo į prostituciją veiksnius, rizikos grupes ir nustatyti potencialius pagalbos būdus. Jo duomenimis, panašaus pobūdžio tyrimai kainuotų apie 20 000 litų.
M. Varaškos manymu, pagal tokio kompleksinio tyrimo išvadas ir rekomendacijas būtų galima organizuoti tikslines informacines kampanijas, konkrečias prevencines priemones, efektyviau vykdyti teisės pažeidimų, susijusių su prostitucija, užkardymą, atskleidimą ir tyrimą. Minėtoms priemonėms įgyvendinti policijai, pasak M. Varaškos, papildomai reikėtų apie 30 000 litų.
Kaip teigia M. Varaška, panaikinus baudas už vertimąsi prostitucija, reikėtų sugriežtinti bausmes už sąvadavimą, pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos ir įtraukimą į prostituciją. „Neretai nusikaltėliai, kurie grasindami ar šantažuodami savo aukas priverčia verstis prostitucija, atsiperka tik lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis ar piniginėmis baudomis. Už šį nusikaltimą turi būti skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės“, – sakė M. Varaška.
Petras IVANAUSKAS
