Po Nepriklausomybės atkūrimo pirmasis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pripažįsta jautęs politikų spaudimą.
Kauno pedofilijos byla pramintoje istorijoje dedamas paskutinis taškas. Pastarosiomis savaitėmis griaudėjo masiniai protesto mitingai Vilniuje, prie Generalinės prokuratūros , ir Kaune, prie apygardos prokuratūros pastatų. Plakatais su Kauno pedofilijos byloje išgarsėjusio Drąsiaus Kedžio nuotraukomis, pliušiniais meškučiais bei žvakutėmis apsiginklavę įniršę žmonės buvo pasipiktinę ne atsainiai tirta, jau pusmetį linksniuojama istorija.
Šį kartą juos papiktino stebėtinas Vilniaus prokurorų sprendimas – pedofilija kaltinamam verslininkui Andriui Ūsui panaikinti įtarimus seksualiai prievartavus nuo teisėsaugos besislapstančio ir dviejomis žmogžudystėmis įtariamo D. Kedžio mažametę dukrelę.
Pasipiktinusios visuomenės aistros šiek tiek nurimo tik vasario 5-ąją, kai praėjus lygiai penkiems mėnesiams nuo Kauno pedofilijos bylos pradžios, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė patenkino generalinio prokuroro Algimanto Valantino atsistatydinimo pareiškimą.
Vis dar nesijaučia saugūs?
Ši pedofilijos istorija – ne pirmoji skandalingai tirta Kauno prokurorų byla. Galima prisiminti kitą vienuolikos metų senumo kriminalinę bylą, kai suradus palaikus prokurorai nesugebėjo iškart atpažinti, kad tai − 1998 metais nužudytas kunigas Ričardas Mikutavičius.
Paaiškėjus klaidai, buvo nubausti keli Kauno prokurorai ir policijos pareigūnai.
1999-ųjų balandį tuomečio generalinio prokuroro Kazio Pėdnyčios įsakymu iš darbo buvo atleisti trys Kauno apylinkės prokuratūros darbuotojai: vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Romualdas Žadeika, Nusikaltimų ekonomikai, valstybės tarnybai ir valdymo tvarkai skyriaus vadovė Genovaitė Liaškinienė ir šio skyriaus prokuroras Ričardas Lilas. Dar trys Kauno apygardos prokuratūros vadovai gavo papeikimus.
Nuo pareigų nušalinti pareigūnai kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą, reikalaudami jų atleidimą pripažinti neteisėtu. Tačiau tąsyk bylą laimėti pavyko tik G. Liaškinienei. Buvę prokurorai teigė, kad kalbėdami apie jų gyvenimą iš esmės pakeitusią „neatpažinto skenduolio“ bylą nesijaučia saugiai.
Šiandien jie nesunkiai galėtų įvardyti ne vieną gerai žinomą veikėją, glaudžiai susijusį su šiuo nusikaltimu ar vėliau bandžiusį paveikti jo tyrimą. Tačiau baimindamiesi galimų teismų ar net fizinio susidorojimo vis dar linkę kai kuriuos faktus nutylėti.
Prieš kelerius metus vienas iš „nuskausmintųjų“ laikinosios sostinės prokurorų trijulės prasitarė, kad 1999 metais jautėsi be galo išsekęs. Sykį nuvažiavęs į pakaunėje esančią sodybą ketino prie smilkinio pridėti tarnybinį ginklą ir tokiu būdu pabaigti dvikovą su Generalinės prokuratūros pareigūnais.
Tačiau lemiamą akimirką vyriškis atsitokėjo ir suvokė, kad po mirties ant jo bus suverstos visos „neatpažinto skenduolio“ bylos nesėkmės.
Kitas buvęs aukštas prokuratūros darbuotojas prisiminė atvejį, kai anuomet važiuodamas automagistrale tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė, kaip manoma, iš anksto gerai suplanuoto susidūrimo su vilkiku.
Politikai stumdo prokurorus
− Šalies vadovė D. Grybauskaitė viešai paminėjo, jog per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų nė vienas generalinis prokuroras neišbuvo visos kadencijos. Gal jums žinoma, kodėl? − „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo A. Paulausko.
− Nuo senų laikų yra pastebimas politikų arba įtakingų asmenų noras valdyti Generalinę prokuratūrą ir joje vykstančius procesus. Kaip leidžia manyti praeities ir šių dienų įvykiai, prokuratūros vadovus periodiškai keičia arba jie patys išeina.
Vyksta keisti reiškiniai. Kai į valdžią ateina dešinioji koalicija, ji bando prokuratūrą patraukti į savo pusę. Jei šalį valdo kairieji – jie irgi nori pakeisti prieš tai buvusį dešiniųjų jėgų paskirtą prokurorą.
Tas pats vėjas prokuratūroje pučia iki šiol. Jau dvidešimt metų tęsiasi kova dėl prokuratūros, kuri turi vykdyti įstatymus, valdžios. Tačiau prokuroras neturi dalyvauti politikoje, jis privalo visas bylas išnagrinėti objektyviai ir apie savo atliktą darbą informuoti jo veikla abejojančią visuomenę.
Sulaukė grasinimų
− Ar vadovaudamas Generalinei prokuratūrai ir tirdamas kai kurias bylas esate patyręs akivaizdų politikų spaudimą?
− Jis buvo juntamas visada. Laimei, man teko garbė prisidėti kuriant nepriklausomos Lietuvos prokuratūrą. Sutinku, ne visi sunkūs nusikaltimai buvo iškart atskleisti. Tais laikais prie sunkiai ištiriamų bylų prisidėjo ir iš Lietuvos besitraukiančių sovietų kariškių padaryti nusikaltimai. Tuomet suklestėjo ir organizuotas nusikalstamumas, turėjęs užtarėjų valdžioje ir teisėsaugoje.
Politikų kišimasis į rezonansinių bylų tyrimus nuolat būdavo pastebimas. Atrodė, kad jie nori ne tik stebėti tyrimo procesus, bet ir patys juose dalyvauti. Panašu, jog tokiais būdais jie sprendė tarpusavio konfliktus.
Devintajame dešimtmetyje nemažas triukšmas kilo dėl ginklų pirkimo iš Kaliningrado. Į šią istoriją buvo įsivėlę nemažai tuometinių įtakingų veikėjų − politikų, verslininkų, kariškių, šešėlinių milijonierių.
Paskui ne ką mažiau visus pritrenkė mįslingas maždaug 100 tūkstančių JAV dolerių pavedimas, kai paaiškėjo, jog kažkur paslaptingai prapuolė ne tik už šią sumą žadėtų nupirkti ginklų arsenalas, bet ir patys pinigai.
Paviešinę kai kuriuos nemalonius dalykus netrukus sulaukėme atvirų grasinimų, bet ši istorija iki šiol neatskleista ir kelia nemažai klausimų.
Kritikos ir didžiulio politikų puolimo sulaukė ir prokuratūros darbuotojai, kurie narpliojo tuomečio Lietuvos banko vadovo Romualdo Visokavičiaus abejotinus ryšius su tam tikrais asmenimis bei 1997-ųjų sausį prie savo namų Kaune susprogdinto savanorio Juro Abromavičiaus žmogžudystę.
Dvikova su mafija
− Buvo kelios garsios bylos, kai jūs pats palaikėte valstybės kaltinimą. Kodėl tada taip nusprendėte pasielgti?
− Kartą sutikau vieną garbaus amžiaus pažįstamą žmogų, kuris man pasakė: „Tu prisimink bent vieną generalinį prokurorą, kuris ėjo į teismą ir kaltino.“
Bet aš ėjau ir kaltinau ne siekdamas reklamos ar palankumo tuometėje valdžioje. Tai, kas yra nustatoma bei pasakoma nagrinėjant bylą teisme, labai svarbu ir galiausiai lieka byloje.
Valstybės kaltinimą palaikyti anuomet garsioje „Vilniaus brigados“ vadeivos Boriso Dekanidzės byloje nusprendžiau dėl to, kad tada primygtinai prašė aukščiausi šalies teisėsaugos pareigūnai.
Į teisinę dvikovą stoti su Kauno kriminalinio pasaulio veikėju Henriku Daktaru buvo nuspręsta todėl, kad tai buvo metas, kai negalėjau pasitikėti net kai kuriais kolegomis.
Tais laikais mūsų pradėtos kovos rezultatai dabar akivaizdūs – senų nusikaltimų bylos keliauja į teismą, jų vykdytojai ir užsakovai nubausti arba už grotų laukia teismo sprendimo.
Sulaukė aršios kritikos
− Ar žinote didelio atgarsio visuomenėje sulaukusios ir prokuratūrą sudrebinusios pedofilijos bylos niuansus?
− Viskas, ką žinau apie šią bylą, yra iš spaudos ir televizijos laidų. Manau, kad neturėtume pasiduoti emocijoms. Verta ištirti versiją, ar visas šis triukšmas nebuvo sukeltas asmenų, kurie siekė perimti vaiko globą. Kai tokią versiją iškėliau vienoje televizijos laidoje, netrukus kitos laidos kūrėjai susuko reportažą, kuriame buvau pavaizduotas kaip pedofilų klano gynėjas.
Susidaro įspūdis, kad kai kuriems politikams labai patogu, jog jau beveik pusmetį kurstomos, deginamos aistros. Atrodo, kai kam kelia malonumą tai, kad dalis aršiai nusiteikusių žmonių reiškia nepasitenkinimą teisėsauga, nuolat protestuoja prie prokuratūros.
Pastebėjau, kad šiuos susibūrimus tyliai remia tam tikros politinės jėgos. Juk protesto akcijose dalyvauja iš anksto suorganizuotos žmonių grupės su mažamečiais vaikais. Nematomos rankos valdomos grupės ateina su specialiai sukurtais plakatais.
Bet kuriuo atveju stichiškai tokie reiškiniai neatsiranda.
Ryškus pedofilijos pėdsakas
Sausio pabaigoje nuo teisėsaugos besislapstančio D. Kedžio artimuosius šokiravo Vilniaus prokurorų nutarimas, kuriame teigiama, kad verslininkui Andriui Ūsui pareikšti kaltinimai tik dėl mažametės D. Kedžio dukros tvirkinimo.
Daugelį pribloškė tai, kad įtarimai dėl seksualinio mažylės prievartavimo niekam nepareikšti.
D. Kedžio sesuo, Kauno teisėja Neringa Venckienė neslėpė pykčio: „A. Ūsui liko tik mažamečio asmens tvirkinimas, o seksualinio prievartavimo neliko. Visiems – Violetai Naruševičienei, Laimai Stankūnaitei, Jonui Furmanavičiui, A.Ūsui − byla nutraukta.“
Susidariusią padėtį aptarę teisėjai nutarė nusišalinti. Byla bus perduota Apeliaciniam teismui. Jis turės nuspręsti, kuriam Lietuvos apylinkės teismui perduoti nagrinėti vaiko globos klausimą.
Akylai stebinti Kauno pedofilijos bylos eigą netradicinius pamąstymus šia tema savo naujausioje knygoje išdėstė ir gydytoja bei rašytoja Filomena Taunytė.
„D. Kedžio šeima yra turtinga, bet nėra garbinga. Ši šeimyna suviliojo jauną, naivią ir ne itin turtingą mergaitę. Tad apie kokią garbę ir moralę galime šnekėti? Jei pats trisdešimtmetis D. Kedys suviliojo 15-metę mergelę, ištvirkino ją, o dabar aplinkiniai stebisi, jog dabar kažkas yra ištvirkintas.
Tegul jis atidžiau pasižiūri į save, ir pamatys, kad pats yra pedofilas. Iki šiol būta nemažai atvejų, kai Lietuvoje buvo tvirkinami vaikai, tačiau diskusijos užvirė tik po to, kai prasidėjo ši keista kova dėl iš Garliavos kilusio pono mergaitės globos“, − emocingai teigė populiarių knygų autorė.
TIK FAKTAI
Oficialiais duomenimis, pernai seksualinę prievartą vaikai patyrė 199 kartus. Dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius Lietuvos prokuratūroje baigti 106 ikiteisminiai tyrimai dėl 61 vaiko, 53 ikiteisminiai tyrimai dėl 28 vaikų nutraukti, kiti ikiteisminiai tyrimai tęsiami.
Bendras šių nusikaltimų ištyrimo rodiklis – 77,1 proc.
Lietuvos generaliniai prokurorai: A. Paulauskas (1990–1995 metai), Vladas Nikitinas (1995–1997 metai), Kazys Pėdnyčia (1997 – 2000 metai), Antanas Klimavičius (2000 – 2005 metai), Algimantas Valantinas (2005 – 2009 metai).
