Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projekto „Baroko dialogai“ renginių ciklą tęsia šį sekmadienį, balandžio 19 d. 18 val. Visų Šventųjų bažnyčioje vyksiantis koncertas „Sveika, Žvaigžde ankstyboji“.
Šis sakralinės muzikos koncertas – tai dialogas tarp XVII a. Abiejų Tautų Respublikos profesionaliosios bažnytinės muzikos ir Lietuvos liaudies religinės kultūros. Koncerte dalyvauja kamerinis choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis), senosios muzikos ansamblis „Floripari“ (Lenkija, vadovas Aleksander Tomczyk), Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios choras „Schola Cantorum de Regina Pacis“ (vadovas Vidmantas Budreckis), diriguos Romualdas Gražinis. Įėjimas nemokamas.
Italija, Europos baroko kultūros židinys, tarsi nuties tiltą per Lenkiją į Lietuvos miestus ir tolyn į kaimus, atskleisdama barokinės muzikos (tiek profesionalios, tiek liaudiškos) išskirtinumą ir vertę. Koncerte skambės lenkų kompozitoriaus, vyskupo Karolio Ferdinando Vazos kapelos vadovo Marcino Mielczewskio (c1600–1651) kūrinys „Vesperae Dominicales“. Šio, kaip ir kitų to meto Varšuvos kompozitorių – Adamo Jarzębskio, Jaceko Różyckio, Damiano Stachowicziaus – vokaliniai-instrumentiniai opusai parašyti itališku baroko kūrybos stiliumi. Toks stilius XVII a. buvo populiarus tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. To meto garsūs italų kompozitoriai, tokie kaip Tarquinio Merula, Asprilio Pacelli, Marco Scacchi ir kiti, dirbo Vazų karališkuosiuose rūmuose Varšuvoje, jų kūrybos sklaida žinoma ir XVII–XVIII a. Lietuvos dvaruose.
Italų muzikos kūrybos tradicijas ypač rėmė didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza, kviesdamas į savo rūmus garsiausius Italijos muzikus ir remdamas vietos kompozitorių studijas Italijoje.
Koncerte išgirsime ir kūrinį „Cantate Domino“ iš Sapiegų vargonų tabulatūros – vieno vertingiausių XVII a. Lietuvos muzikinio šaltinio, saugomo Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje.
Koncerto idėja – pristatyti gražiausius XVII a. vid. Lietuvoje skambėjusios profesionalios ir liaudiškos religinės muzikos pavyzdžius, atskleisti jų puošnumą, poetiškumą, spalvingumą, parodyti religinių vaizdinių emocionalią, betarpišką perteikimo įtaigą.
XVII–XVIII a. Lietuvoje greta profesionaliosios bažnytinės kultūros intensyvaus gyvavimo miestuose pastebima aktyvi religinės muzikos veikla Lietuvos provincijoje – liaudies giedojimai, kurie, svarbi ir neatsiejama Lietuvos kaimo žmonių būties dalis, išliko iki šių dienų. Amžiams slenkant muzikinės įtakos keitė šių giesmių melodiką, buvo redaguojami, trumpinami tekstai, tačiau dar XX a. viduryje buvo gyvybinga XVII a. užgimusi giedojimo tradicija, kai kurių autentiškų giesmių melodijų bruožų galima aptikti ir šiandien. XVII a. susiformavę liaudiški krikščioniški giedojimai yra saviti ne tik dėl nepaprastai išraiškingų melodijų, jų skirtingo atlikimo būdo, spalvingos poetikos, bet labiausiai įstabus lieka pats giedojimo ritualas, Žemaitijoje vadinamas „budynėmis“, kai būdavo atliekami liaudies giesmių ciklai – „Kalvarijos Kalnai“, „Kryžiaus keliai“, „Rožinis“, litanijos ir t.t. Giedojimai vykdavo tam tikra kiekvienam Lietuvos regionui būdinga tvarka. Taip susiformavo unikalios ir vertingos lietuviškų liaudiškų krikščioniškų apeigų tradicijos, kurių gyvastingumas iki šių dienų stebina Vakarų Europos liaudies kultūros tyrinėtojus.
Giedojimai yra liaudiškai vadinami Kantičkomis, pirmasis šių giesmių lietuviškas leidimas – katalikiškas giesmynas „Giesmės tikėjimui katalickam priderančios“ – buvo išleistas 1646 m., jį parengė Jėzuitų akademijos popiežiaus alumnato auklėtinis Saliamonas Mozerka Slavočinskis. Šiame leidinyje be natų išspausdinta apie 190 giesmių, kai kurios skambės koncerto metu: „Ak, man Jėzau, kaip Tu klūpai“ ir „Žvaigžde Šviesybės“.
Koncerte išgirsime ir šiuolaikinį prisilietimą prie Kantičkų giesmių žanro – skambės lietuvių kompozitoriaus Antano Kučinsko (g. 1968) „Giesmių apie smertį“ ištrauka – tarsi tiltas tarp XVII a. vidurio liaudies giedojimų ir jų atgarsio šiuolaikinio kūrėjo vaizduotėje.
