Trečiadienį Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos moksleiviai Aleksandras Kovzanas, Juijus Vasilkovas, Marekas Lavrinovičius ir kt. su mokytojais: herbo „Rudnica“ Lietuvos bajoru Žilvinu Radavičiumi, Viktoru Isajevu bei intelektualais: Lietuvos Respublikos Seimo nariais Auksute Ramanauskaite Skokauskiene ir Artūru Melianu, Micaičių parapijos klebonu Alionidu Budriumi, Seserimi Nijole Sadūnaite, Valdovų rūmų paramos fondo direktoriumi Edmundu Kulikausku, bajoraite, muzikologe Jūrate Landsbergyte, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Vytauto Palionio našle Danute Palioniene uždegė žvakutes prie gėlėmis papuošto paminklo tramtiniams, Aukų gatvės skvere. Tylos minute pagerbė sovietų genocido aukas.
Įvykdytas projektas „Laisvės kaina“ (nuotr. Organizatorių)
Paskiau Genocido aukų muziejuje prasidėjo finalinė šios mokyklos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojo Ž. Radavičiaus inicijuoto Lietuvos istorijos ir pilietiškumo ugdymo projekto „Laisvės kaina“ dalis. Prieš įeinant į muziejaus salę, N. Sadūnaitė perskaitė Lietuvos partizanų maldą „... Viešpatie, apsaugok mus, kurie su ginklu rankoje stojome prieš pavergėjus. Duok mums jėgų pakelti didžią partizano dalią, padaryk, kad mes visi grįžtume į namus, neštume naują atgimimo ugnį. Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems namuose mūsų broliams ir sesėms, stiprink dėl Tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius. Amžiną šviesą suteik Viešpatie tiems, kurie yra jau mirę kovos lauke. Amen!“
Įvykdytas projektas „Laisvės kaina“ (nuotr. Organizatorių)
Muziejaus salėje Sesuo Nijolė Sadūnaitė kalbėjo, kad oficialiai sovietiniai kankinimai buvo nutraukti po despotoStalino mirties, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. 1957 m. smogikas Dušanskis sveiko žmogaus protu netoleruotinais būdais nužudė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Paskelbė jo savižudybės versijos tikimybę. Tačiau Velionis buvo taip išniekintas, kad jo palaikus sunkiai atpažino žmona.
Įvykdytas projektas „Laisvės kaina“ (nuotr. Organizatorių)
Sesuo N. Sadūnaitė buvo kalinama 4-ojoje KGB vidaus kalėjimo kameroje už „Katalikų bažnyčios kronikų“ platinimą. Prisiminė ten patirtus žiaurumus, tačiau nereiškia jokios neapykantos ar keršto jausmo savo skriaudėjams. Vadina juos nelaimingais broliais.
„Mes daug išgyvenome, bet jeigu jūs tikėsite į Dievą, o jeigu tos malonės neturite, bet tikėsite tiesa, o tiesa yra Dievas ir kovosite už tiesą, kad kam padėti ne už pinigus, gausite krūvą pinigų, nes gyvenime pagrindiniai dalykai yra dora ir tiesa.
Įvykdytas projektas „Laisvės kaina“ (nuotr. Organizatorių)
Lietuvos laisvės kovotojai prilygsta šventiesiems kankiniams, nes trys milijonai Lietuvos gyventojų kovojo prieš gyventojų skaičiumi šimtą kartų didesnę Sovietų sąjungą net dešimt metų nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Tuo tarpu kaip sovietų kariai buvo gerai aprūpinti.“
Tęsdamas renginio oficialią dalį Ž. Radavičius padėkojo Sesei N. Sadūnaitei – dvasios aristokratei, kuri čia ėjo kryžiaus kelius, buvo kalinama už „Katalikų bažnyčios kronikų“ platinimą, padėkojo aukštiems renginio svečiams, kurie skyrė dalį savo brangaus laiko šiai atvirai Lietuvos istorijos ir pilietiškumo pamokai.
Įvykdytas projektas „Laisvės kaina“ (nuotr. Organizatorių)
„Minime Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus, nes taip 2011-uosius metus pavadino Lietuvos Respublikos Seimas. Šiuos metus nutarėme paminėti keturiais renginais-ekskursijomis į Karo technikos ir transporto muziejų, Tuskulėnų dvarą, atviros Lietuvos istorijos ir pilietiškumo ugdymo pamokos „Laisvės kaina“ suorganizavimu. Pamoka „Laisvės kaina“ lapkričio mėnesį buvo surengta neatsitiktinai. Šio laiku sovietų smogikai įvykdė daug žudynių. Buvo nužudyti Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Vytautas Žemaitis, kuriam oficialiai pripažintas LIetuvos vadovo statusas, vyskupas Vincentas Borisevičius, Vilniaus vyskupas Mečislovas Reinys ir daugelis kitų šviesių žmonių...
Karo technikos ir transporto muziejuje lankėmės neatsitiktinai. Norėjome, kad žaisdami karą moksleiviai pajaustų karo baisumus, gyvai pamatytų karo techniką. Suprastų, ką išgyveno taikūs žmonės ir kariai. Aplankėme Tuskulėnų dvaro parke įrengtą kolumbariumą, kuriame palaidoti KGB šaudymo kamerose žvėriškai nužudytų žmonių palaikai, matėme apie tai sukurtą dokumentinį filmą, apžiūrėjome su sovietų genocidu susijusią eksponatų parodą. Nemaloniai įsiminė parodos dalis – nužudytųjų batai.
Išrengtus žmones dažniausia žudė ne tik nušaudami į pakaušį, bet ir žalodami plaktuku, laužtuvu ar kitais aštriais daiktais. Manoma, kad prieš egzekucijų vykdymą budeliai išgerdavo didelį kiekį degtinės... Šiame renginyje dalyvavo herbo „Ostoja“ Lietuvos bajorė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė su vyru, kiti garbingi svečiai.
Pamoka „Laisvės kaina“ – skirta Lietuvos kariuomenės dienai paminėti. Šį kartą nuspręsta kalbėti apie Lietuvos partizanus, kurie buvo mūsų šalies kariuomenės dalis ir oficialios valdžios, kuriai vadovavo Vytautas Žemaitis, atstovai. A. Ramanauskas-Vanagas buvo jo pavaduotoju. Pamokos metu išgirdome ne tik įdomų Seimo narės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės pasakojimą apie partizanų kovas, bet ir pamatėme istoriškai vertingą dokumentinį filmą „Partizanų vaikai“.
„Noriu, kad mokiniai pagilintų savo Lietuvos istorijos ir pilietiškumo žinias, kad jie pamatytų realiai tas kameras, kur buvo vykdomos egzekucijos, kad pamatytų muziejaus ekspozicijas, liudijančias apie partizaninį karą, genocidą prieš Lietuvos žmones. Dėl to pakvietėme iškilius žmones, kad ir jie tartų savo žodį“ – sakė Žilvinas Radavičius.
Seimo narė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė kalbėjo: „Man labai malonu būti tarp jaunų žmonių ir aš labai dėkinga jūsų istorijos bei pilietiškumo mokytojui, kad jo ir mokyklos vadovybės dėka atsiliepėte į šiuos metus, kurie yra paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Šiais metais turimė daug sukakčių ir netekčių. Istorija rodo, koks buvo sunkus kelias į laisvę. Labai teisingai paminėjo jūsų mokytojas, kad šiuos KGB rūmus reikėtų pavadinti „Pragaro rūmais“. Jei jo sienos prabiltų, tai papasakotų daug siaubingų dalykų. Čia kalėjo abu mano tėvai. Mano tėvelio laisvės kovų erdvė – Pietų Lietuva, o Jono Žemaičio – Šiaurės Lietuva. Partizanams susivienijus, jų valdžia laikoma Lietuvos valdžia. 1949 02 16 Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje atsispindi Lietuvos valstybės kūrimo būdai.
Jonas Žemaitis turėjo slapyvardį „Vytautas“. Jis ir mano Tėvelis baigė karo mokyklą, abu buvo apygardų vadais, 1947 m. tapo sričių vadais. Tėvelis į partizanų suvažiavimą iš Pietų Lietuvos nuėjo pėsčiomis į šiaurinę. Jis buvo ne tik karininkas, bet ir pedagogas. Savo profesiją labai mėgo. Aprašė savo požiūrį į mokyklą, auklėtinius. Viską paliko pasišvęsdamas laisvės kovoms vardan Lietuvos. Nežiūrint į tai, kad dauguma partizanų vadų žuvo, ta kova nebuvo beprasmė, nes auga naujos žmonių kartos laisvoje Lietuvoje.
Šiuose „Pragaro rūmuose“ susipažinau su Jono Žemaičio sūnumi. Aš žinojau, kas yra mano tėvai, nes žmonės-ryšininkai teikė humanitarinę pagalbą, gyvenau bunkeriuose, sandėliukuose, kartais globėjų slepiama. Neturėjau jokių metrikų, buvo tik pakrikštyta bažnyčioje. Tėvai partizaninio karo metu susituokė bažnyčioje. Mano, kaip partizanų vaiko, dalia buvo tokia, kad nors pažinau savo tėvus, o Jono Žemaičio sūnus Laimutis nieko nežinojo apie savo tėvą. Sovietai jį pavertė pionieriumi ir tėvui parodė nuotrauką, kurioje Laimutis buvo su pionieriaus kaklaraiščiu. Taip buvo norima prieš egzekuciją Maskvoje dar labiau įskaudinti Joną Žemaitį.
Mes atėjome į Kovo 11-ąją per partizanų krauju suformuotus pamatus. Partizanai turėjo šūkį „Atiduok Tėvynei viską, ką turi“. Mes savo duoklę galime atiduoti savaip – per darbą, švietimą...“
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas, h. „Szaszor“ Lietuvos bajoras Jonas Ragauskas dėkojo už pakvietimą mokytojui Ž. Radavičiui ir papasakojo apie savo Tėvelio, kuris sovietų buvo kalinamas KGB, vėliau ištremtas į SSRS gilumą, dalią. „Tėvelis dirbo garvėžio mašinistu. Už bendradarbiavimą su partizanais buvo nuteistas ir ištremtas. Žmones teisė dažniausia pagal SSRS BK 58 str., kuris numatė 25-erius laisvės atėmimo metus. Kalinių darbas nieko nekainavo. Todėl jie buvo ne tik kaliniais, bet ir juodadarbiais.
Į Sibirą žmonės būdavo tremiami gyvuliniuose vagonuose, daugelis jų žuvo nuo bado, šalčio bei sunkiai ištveriamų tremties sąlygų.
SSRS represinės struktūros už patriotizmą ištrėmė ir daugiau Ragauskų šeimos narių. Senelis neatlaikęs tremčių siaubo mirė nuo infarkto. 1956 m. tėtis grįžo iš kalėjimo. 1975 m., vykdant naujus KGB dokumentus, turėjo vykti sustiprintas politinis darbas. Žmonės, kurie buvo teisti už pasipriešinimą sovietų rėžimui neturėjo jokio pasitikėjimo. Buvo atimtas medžiotojo šautuvą...“ – kalbėjo J. Ragauskas.
Artūras Melianas: „Mano pirmasis susitikimas su sovietų specialiosiomis tarnybomis įvyko tada, kai tarp mano daiktų kariuomenėje surado A. Solžinicino knygą „Ivanas Denisovičius“. Padarė daug nemalonumų. Vienas mano senelis buvo Lietuvos kariuopmenės karininkas, o kitas senelis – partizanų ryšininkas Vakarų Ukrainoje, šalia Lvovo. Ten pasipriešinimas vyko iki 1950 m.“
Pasakojo apie sovietų kovas su „klasiniais priešais“-pasiturinčiais valstiečius. Priminė, kad buvo sukeltas badas Ukrainoje, kurio metu buvo nužudyta apie 20 milijonų gyventojų.
Sovietų genocidas koncentracijos stovyklose vyko panašiai kaip Vokietijoje. SSRS koncentracijos stovyklose žmonės buvo kalinami kaip klasiniai priešai, o nacių koncentracijos stovyklose žmonės atsidurdavo ne tik dėl politikos, bet ir dėl rasinių, fiziologinių bei kt. priežasčių.
Minėjo Katynės tragediją apie kurią ilgus metus buvo melagingai teigiama, kad tas egzekucijas įvykdė nacistinė Vokietija. Paminėjo genocidą liudijančius muziejus Jeruzalėje. Panašus muziejus yra ir Vašingtone. Vilnius turi Panerių memorialą ir kitas vietas. Teko aplankyti ir buvusias nacių koncentracijos stovyklas.
Manau, kad tokios pamokos yra labai svarbios ir mes turime padaryti viską, kad panašūs dalykai daugiau niekada nebesikartotų.
Kunigas Alionidas Budrius pasakojo kaip sovietų sistema naikino žmones. „Dalis iš jų būdavo išnaudojama kaip vergiška darbo jėga. Žiūriu į Sovietų sąjungos žemėlapyje pažymėtus taškelius ir galvoju, kokia buvo didelė ta pragariška genocido sistema ir kiek daug buvo kraujo išlieta. Sovietams buvo reikalinga nemokama darbo jėga, todėl geriausias jos gavimo būdas buvo žmonių paskelbimas liaudies priešais ir ištrėmimas. Taip išnaudojo ne tik savo žmones, bet ir užkariautas tautas.
Senelis iš mamos pusės atsidūrė Vokietijoje. Iš pradžių Dahau, vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Maitinosi lavoniena, kad išgyventų. Išvežė už ginklo laikymą, nes įskundė kaimynas. Kurį laiką naciai išnaudojo jį kaip vergišką darbo jėgą. Kitas senelis kelis metus slapstėsi nuo tremčių grėsmės į Sibirą. Kelis metus iki J. Stalino mirties buvo priverstas slapstytis. Nepaisant to, kad gyveno labai kukliai, buvo kaltinamas tuo, jog tarnavo buržuazinei Lietuvai. Pakeitė pavardę; iš Budrievičiaus (sulenkinta pavardė) pavirto Budriumi.“
Dabar reikia kurti šviesią, laimingą ateitį. Kunigas sukalbėjo maldą „Viešpatie Dieve, po Sibirus plačiausius ir po įvairias pasaulio vietas išblaškytus brolius sutelk ir suteik jiems amžinąją šviesą. Amen.“
Renginį praturtino Lietuvos bajoraitės, muzikologės Jūratės Landsbergytės muzikinis akcentas – J. S. Bacho ir kt. kompozitorių muzika.
Renginio dalyviams buvo suteikta gelimybė apžiūrėti buvusio KGB vidaus kalėjimo patalpas bei su partizanų kovomis ir tremtimis susijusią ekspoziciją. Mokiniai, mokytojai, svečiai aplankė ir kamerą, kurioje skirtingu metu buvo kalinami Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Jonas Žemaitis-Vytautas. Po jų portretais padėjo rožių ir uždegę žvakeles. Dar kartu su kunigu Alionidu Budriumi pasimeldė už jų sielas.
Renginio organiztoriai dėkoja Genocido aukų muziejaus direktoriui Eugenijui Peikšteniui, to paties muziejaus Istorijos skyriaus vedėjai Vilmai Juozevičiūtei, Vilniaus Senamiesčio vidurinės mokyklos pedagogams Liudmilai Isajevai, Galinai Mackel, Tatjanai Suprunovič, Liubovei Tkačiuk, Gražinai Kosarievai ir Mindaugui Aleknai už pagalbą šiam projektui realizuoti.
