Programišių grupuotė „Lulz Security“ (sutrumpintai – „LulzSec“) pasaulyje žaibiškai išgarsėjo pirmosiomis gegužės dienomis, kai įsilaužė į korporacijos „Sony“ duomenų bazes. Vėliau sekė virtinė kitų ne mažiau skandalingų išpuolių. Apie „LulzSec“ portalui „Newscientist“ pasakoja vienas iš buvusios „LulzSec“ lyderių, kurio pseudonimas „Sabu“.
Pavadinimas „LulzSec“ kildinamas iš iškraipytos trumpinio „LOL“ versijos, dažnai reiškiančios juokimąsi iš pokšto aukos. Per 50 gyvavimo dienų (neseniai grupuotė paskelbė apie išsiskirstymą), įsilaužėliai liūdnai pagarsėjo savotišku humoro, patyčių ir beprecedenčių skaitmeninių išpuolių bei duomenų vagysčių deriniu. Iki šiol nebuvo aišku, ar grupuotė buvo savarankiškas darinys, ar ištisos internetinės subkultūros ir skaitmeninio aktyvizmo judėjimo, pavadinimu „Anonymous“, padalinys.
Kas yra „Sabu“?
Esu žmogus, kuris tiki žmogaus teisėmis ir išnaudojimo bei korupcijos paviešinimo veiksmingumu. Man labiausiai rūpi žmonės ir juos supančios aplinkybės. Man rūpi politika, ir aš iš visų jėgų mėginu išlikti dabartinių įvykių sūkuryje.
Esi tapatinamas su įvairiausiais personažais, pradedant herojais, baigiant beviltiškiausiais niekšais. Kaip pats save apibūdintumei?
Man sunku save įsivaizduoti bet kuriame iš man primetamų vaidmenų. Nesistengiu tapti kankiniu. Nes joks herojus su gobtuvu, ir joks superniekšas, kaišiojantis pagalius į gerų vaikinų ratus. Aš tiesiog darau tai, ką išmanau, ir tai yra priešinga prievartai.
Kaip tu prisimeni savo pirmąjį (h)aktyvizmo kartą?
Į visa tai įsitraukiau maždaug prieš 11 metų, kai JAV karinės pajėgos Puerto Rikui priklausančią Vjekeso salą (Vieques Island) naudojo kaip bombardavimo pratybų poligoną. Tuomet vyko daugybė protestų, ir aš įsitraukiau į įvykių sūkurį, padėdamas Puerto Riko vyriausybei ardyti amerikiečių komunikacijas. Nieko panašaus toje saloje nėra vykę, tad žmonės nesitikėjo, jog viskas pasuks tokia linkme. Galiausiai JAV pajėgos iš Vjekeso išsinešdino.
Kaip susidėjai su „Anonymous“?
Kai išgirdau, kas nutiko Džulijanui Asanžui (Julian Assange) – apie jo areštavimą ir taip toliau – supratau, kad tai – visiškas absurdas. Tuomet ir įsitraukiau į „Anonymous“.
Kuri iš operacijų, kuriose dalyvavai, tau yra suteikusi daugiausiai įkvėpimo ir kodėl?
Šių metų pradžioje Tunise susiklostė nepaprastoji padėtis. Vyriausybė blokavo prieigas prie visų antivyriausybinę informaciją viešinusių tinklalapių, įskaitant „Tunileaks“ (tunisietiška „Wikileaks“ versija) ir daugybę kitų naujų tinklalapių.
Į mus kreipėsi tunisiečiai ir papasakojo apie savo troškimą sukilti. „Sugriauti Tuniso vyriausybę!“ – skandavo jie. Ir mes tai padarėme. Įsibrovėme į ministro pirmininko tinklalapį ir jį sudarkėme. Kai Tunisas atkirto savąjį internetą nuo likusio pasaulio, tunisiečiai prie pasaulinio tinklo prisijungdavo per „dial-up“ prieigą ir tiesiogiai sudarydavo mums sąlygas naudotis jų prisijungimais kaip tuneliais į ministro pirmininko tinklalapį pakartotiniams išpuoliams. Tai buvo įspūdingiausias dalykas, kokį man tik yra tekę matyti: revoliucija, vykstanti ir tikrovėje, ir virtualioje erdvėje. Ir būtent tuomet aš pirmą sykį įsitikinau, jog tai, kuo užsiima „Anonymous“, yra tikra ir veiksminga.
Ką norėtum pasakyti žmonėms, manantiems, jog tu ir kiti „Antisec/Anonymous/LulzSec“ nariai yra paprasčiausi neregėtų nuostolių žmonėms be jokios apčiuopiamos priežasties pridirbę nesantaikos kurstytojai?
Gal jūs norėtumėt, jog milijonus jūsų elektroninių laiškų, slaptažodžių, dokumentų (su asmenine informacija) ir kreditinių kortelių duomenų būtų paviešinta nedorų asmenine informacija prekiaujančių pirklių? O gal geriau tegul kas nors parodo jums skylę saugumo sistemje, sakydamas, jog jūsų asmeniniais duomenimis galėjo būti naudojamasi, ir jau pats laikas pasikeisti slaptažodžius? Esu įsitikinęs, jog dėl Sony ir kitų atskleidimo mes esame laikomi blogiu. Tačiau, galų gale, mes išjudinome juos susiimti ir įdėti pastangų atnaujinant savo saugumo sistemas.
O kaip vertintum kai kuriuos išpuolius, kurie buvo atlikti šiaip sau, siekiant tiesiog pasismaginti?
Taip, kai kurios „LulzSec“ atakos buvo surengtos tiesiog pramogai (angl. – „done for the lulz“). Tačiau tai mus šio to pamokė. O šiaip per tas penkiasdešimt dienų pasimatė, kaip neteisingai didelės ir mažos bendrovės disponuoja turimais duomenimis. Visi turėjo progos įsitikinti, kokia pažeidžiama yra JAV federalinės žinybos saugumo sistema – į ją be vargo galėjo įsibrauti kitų valstybių specialistai. Pamatėme, kaip JAV vyriausybės struktūros disponuoja svarbiais elektroniniais laiškais ir pačios ignoruoja FTB rekomendacijas dėl slaptažodžių naudojimo.
„Public Broadcasting Service“ atveju, visi galėjo įsitikinti, kaip neapsaugota gali būti žiniasklaidos priemonė nuo rašinių klastojimo. O mūsų išpuolis prieš „Frontilne“ (grupuotė įsilaužė į „PBS Frontline“ televizijos tinklalapį dėl to, jog, grupuotės nuomone, šis TV kanalas neteisingai traktavo „Wikileaks“) buvo grynai politinis. Tačiau juo pademonstravome, kas gali nutikti, jei kokia nors organizacija „nulaužtų“ penkiasdešimt stambiausių žiniasklaidos priemonių tinklalapių. Tokie įvykiai sukeltų rimtą sumaištį. Turiu omenyje, galimus biržų krachus ar žalingų gandų paskleidimą. Viskas, ką mes darėme, turėjo ir antrąją pusę – pamokas, o ne vien tik pasismaginimo elementus.
Kada suvokėte, jog peržengėte ribą, kai kelio atgal nebėra?
Kad kelio atgal nebėra aš supratau tuomet, kai įsisąmoninau, kad galiu daryti pokyčius. Man tai buvo operacija Tunise. Po to – išpuolis prieš „HBGary“ (saugumo bendrovė, kurią atakavo „LulzSec“). Dabar „Antisec“ yra tapęs didžiausiu judėjimu per pastaruosius metus, kuris per „Anonymous“ ir kitas grupes vienija visus programišius ir laisvuosius mąstytojus. Mums kelio atgal nėra.
Kaip apibūdintum „Antisec“ misiją?
Išviešinti korupciją. Išviešinti cenzūrą. Išviešinti prievartą. Padėti mūsų broliams ir seserims kovojant savo šalyse. Kaip tik dabar ruošiamės padėti Brazilijai, kur yra nemažai interneto/informacijos cenzūros apraiškų. Taip pat išviešinti per daug į savo gniaužtus sutelkusias tarptautines bendroves, kurios disponuoja per didelėmis galiomis, tačiau neskiria laiko slaptažodžių ir kreditinių sąskaitų saugumui. Galiausiai, diskusija ir švietimas. Mes nesiruošiam tingiai kėpsoti ir nė piršto nepajudindami žiūrėti, kaip traiškomos mūsų teisės. Laikas sukilti.
Ir kaip gi turėtų atrodyti „Antisec“ pergalė?
Nėra jokios pergalės. Yra tik pokyčiai ir švietimas.
„LulzSec“ ir „Anonymous“ populiarumas ne vieną įkvėpė žengti jūsų pramintu taku. Ką patartumėte taip apsisprendusiesiems?
Tie, kurie kovoja kartu su manimi, nebūtinai turi būti programišiai. Jie gali būti korespondentai, aktoriai, vieši asmenys. Šis judėjimas vienija visus, nusiteikusius prieš korupciją. Tačiau aš neprašau visų rizikuoti taip, kaip rizikuoju aš. Nenorėčiau, kad kas nors imtų sekti konkrečiai mano pėdomis.
Ar baiminiesi, jog tave sugaus?
Baimės mano širdyje nėra. Man kelio atgal seniai nebėra. Aš tik tikiuosi, jei būsiu sustabdytas, judėjimas gyvuos toliau bei judės teisinga kryptimi ir be manęs.
Saulius Žukauskas
