Kiekviena šalis, peržengusi kelią Kremliui, turi geriau koordinuoti savo žvalgybinę ir teisėsaugos veiklą, siekiant sumažinti Rusijos dezinformacijos ir diversinių veiksmų žalą, ir siekti bendradarbiavimo su privačiu sektoriumi – bendram atoveiksmiui į panašų kišimąsi.
Politinės sistema, kibernetinis saugumas ir žiniasklaida
Tačiau Vašingtonas ir JAV šalys-sąjungininkės negali statyti visko tik ant gynybos. Jos turi taip pat sutarti dėl to, kaip priversti Rusiją pajausti bausmę jeigu bus aptikti jos piktybinės veiklos įrodymai. Tuo pat metu, siekiant išvengti galimų Vašingtono apsiskaičiavimų, būtina tęsti derybas su Maskva.
Kremliui norėtųsi, kad Vakarų lyderiai apie NATO galvotų kaip apie „išsikvėpusią“ struktūrą ir sumažintų kolektyvinės gynybos įmokas. Atsižvelgiant į Rusijos agresiją Gruzijoje ir Ukrainoje, NATO derėtų tęsti pajėgų išdėstymą ir karinio potencialo stiprinimą priešakinėse linijose, kad sulaikytų ir, esant būtinybei, atremtų Rusijos puolimą prieš vieną iš aljanso narę. Tačiau šiuo metu netradicinių ir nekarinių priemonių gąsdinimo priemonių panaudojimas įgija labiau gąsdinantį, negu kada anksčiau, mastą.
Daugiau 10 metų praėjo nuo tada, kai Estija tapo pirmąja NATO šalimi, kurios valdžios įstaigos ir žiniasklaidos priemonės patyrė rusų programišių išpuolį. Per praėjusį periodą išaugo gerokai daugiau žalos galinčio padaryti puolimo grėsmė, o gynybos planavimo procesas prieš tai buksuoja. Vienas iš žingsnių, kurių gali imtis NATO šalys, yra atsakomybės išplėtimas už tokio tipo planavimą be jų kariuomenės ir gynybos ministerijų. Tokių pastangų dalimi turėtų tapti ES ir privatus sektorius, kad izoliuotų Rusijos smūgius infrastruktūrai ir sukurtų rezervines sistemas.
Ir nors šiuo metu didžioji atsakomybės už kibernetinį saugumą dalis yra užkrauta ant pavienių valstybių, sąjungininkų infrastruktūros bendros veiklos organizavimas ir koordinavimas yra svarbiausia užduotis.
Vakarų demokratijos taip pat turi kovoti su skylėtomis rinkimų sistemomis, finansiniais sektoriais, kibernetinėmis infrastruktūromis ir žiniasklaidos priemonių ekosistemomis. Būtina, pavyzdžiui, reformuoti amerikietišką rinkimų kampanijų finansavimą, siekiant apriboti užsienio subjektų – iš Rusijos ir kitų šalių – galimybes kištis į amerikiečių rinkimus. Valdžios jau nebegalės užmerkti akių į nuosekliai maskuojamus aukomis užsienio pinigų srautus, pasiekiančius JAV. Kongresas turėtų rimtai atsižvelgti į rinkimų kampanijų finansavimo reformą; tai turėtų tapti abiejų partijų konsensuso klausimu, nes šis pažeidžiamumas vienodai liečia tiek demokratus, tiek ir respublikonus.
JAV taip pat būtina didinti savo finansų rinkų ir nekilnojamo turto skaidrumą, kurios tapo korumpuoto užsienio kapitalo prieglobsčiu, dalis kurio, neabejotinai, patenka ir į politiką. Siekiant išaiškinti ir apriboti paremtus šiomis tendencijomis pinigų plovimo atvejus Kongresas turės priimti naują įstatymą dėl skaidresnių investicijų į elitinį nekilnojamąjį turtą ir užkamšyti skyles, leidžiančias plauti lėšas naudojantis neskaidrių juridinių bendrovių sąskaitomis ar vienadienėmis įmonėmis. Vašingtono, o ir kitų Vakarų sostinių valdžia turės integruoti teisėsaugos ir žvalgybos instrumentus, kurie neutralizuos su Rusija susijusius korupcinius tinklus. Kremlius sėkmingai susiliejo su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis, spec. tarnybomis ir korumpuotomis bendrovėmis, ką liudija neseniai atliktas ispanų teisėsaugos tyrimas. Niekas taip aiškiai nedemonstruoja painių ryšių tarp organizuoto nusikalstamumo, Rusijos valdininkų ir Kremliaus užsienio įtakos auginimo operacijos ryšio, kaip tebesitęsianti lobistinė veikla JAV – nusikalstamas sindikatas, pražudęs rusų advokatą Sergejų Magnickį, nužudytą viename iš Maskvos kalėjimų po korupcinių schemų ir 20 mln. dolerių iš valstybės biudžeto dingimo atskleidimo, vis dar bando paveikti politikus nepalaikyti sankcijų dėl nusikaltimo.
Kibernetinė JAV infrastruktūra, kurios didžioji dalis priklauso privačiam sektoriui ir yra jo valdoma, ir toliau išlieka pažeidžiama užsienio programišių atžvilgiu ir, kas dar blogiau, neatspari sisteminiam puolimui. Tinklų, valdančių, pavyzdžiui, elektros stotis ar traukinių judėjimą ir oro uostus, apsaugai valstybės tarnybos ir privatūs paslaugų tiekėjai turės padidinti keliamus standartus ir nuosekliai juos įdiegti. Tai, be viso kito, reiškia būtinybę pašalinti egzistuojančias interneto landas į izoliuotą nuo visuomenės tinklą, būtinybę užtikrinti tinklo atnaujinimą ir nuolatinę diagnostiką. Analogiškai, valdžios ir savivaldos institucijos, užtikrinančios el. priemonių veiklą rinkimų metu, turės panaikinti landas tinklų saugumo sistemose, dėl kurių išauga programišių išpuolių tikimybė ir padidėja potencialaus manipuliavimo rezultatais galimybė. Prie būtinų nedelsiant priimti priemonių reiktų priskirti galimybę patikrinti kiekvieno pateikto balsavimo biuletenio tapatybės įrodymus, lygiai kaip ir pagerinti balsų skaičiavimo sistemą.
Be viso to, JAV ir Europos žurnalistai ir aktyvistai turi dėti visas įmanomas pastangas aptikti ir pašalinti dezinformaciją, ypač soc. tinkluose. Esminį vaidmenį šioje sistemoje atlieka pilietinės iniciatyvos: Pensilvanijos universiteto projektas „FactCheck.org“, Ukrainos bendruomenė StopFake.rog ir panašūs tinklapiai, kurie jau dabar į dienos šviesą traukia propagandą, ir atskleidžia tikruosius jos šaltinius. „Twitter“, „Facebook“ ir „Google“ turės užtikrinti didesnį skaidrumą tų, kurie finansuoja politinę reklamą šios platformose, stiprinti pajėgas siekiant apriboti automatizuoto botų turinio kūrimą, o taip pat investuoti į techninius ir žmogiškuosius resursus atskleidžiančius fiktyvių paskyrų platinamus dezinformacinius šaltinius. Šalyse, kurios turi didelę informacinio karo su Rusija patirtį, tokios kaip Estija ir Suomija, valdininkai ir žiniasklaidos darbuotojai suprato paprastą tiesą: kuo labiau nušviečiami metodai, užsienio subjektų naudojami platinti dezinformaciją, tuo nesėkmingesnė tampa propaganda.
Nepasiduoti ir tęsti derybas
Trumpalaikėje perspektyvoje V. Putinas ir po juo esantys asmenys, tikėtina, ir toliau puls Vakarų demokratiją. O Vašingtonas ir jo sąjungininkai turi, savo ruožtu, atstovėti savo ir priversti Rusiją susimokėti už tarptautinės teisės ir kitų šalių suvereniteto pažeidimą – tuos, kurie jau atlikti, ir tie, kurie dar tik planuojami. Sankcijų išsaugojimas, kurios JAV ir ES buvo paskelbtos Rusijai po įsiveržimo į Ukrainą, svarbu ne tik tam, kad būtų daromas poveikis Maskvai su tikslu išspręsti konfliktą artimiausiu metu, tačiau ir kaip signalas Kremliui dėl to, kad sąskaita už tokį elgesį galų gale viršys bet kokią įsivaizduojamą naudą. Nukentėjusi tik dėl kelių ilgalaikių poveikio priemonių 2007-aisiais už Estijos puolimą ir nedidelį finansinį nuosmukį po 2008-ųjų įvykdyto įsiveržimo į Gruziją, Kremlius priėmė klaidingą išvadą, kad gali veikti iš esmės nebaudžiama.
Taip nutiko nepaisant pirminių B. Obamos administracijos signalų. Kaip savo kalboje Miunchene 2009 metais pažymėjo Joe Bidenas: „Mes nesutinkame su tuo, kad kažkuri šalis gali paskelbti apie savo įtakos zonas. Mes remiamės tuo, kad suvereni valstybė pati turi priimti sprendimus ir pati išsirinkti savo sąjungininkus“. Todėl, kuomet Rusija įsiveržė į Ukrainą, JAV parodė iniciatyvą ir įvedė griežtas sankcijas. 2016-aisiais Kongresui pavyko priimti įstatymą dėl „poveikio priemonių JAV priešininkams sankcijų pavidalu“, kuris leidžia susisteminti sankcijas Rusijai ir praplėtė galimybes dabartinei administracijai imtis griežtesnių veiksmų Rusijos atžvilgiu.
Tačiau, net ir saugant JAV interesus ir liberaliąją demokratiją kitose šalyse, Vašingtonui derėtų nuolat laikyti ryšio kanalus su Maskva atvirus. Šaltojo karo įkarštyje amerikiečių ir rusų lyderiai pripažino, kad nepriklausomai nuo nesutarimų, jie negalėjo leisti sau kokio nors karą sukelti galinčio apsiskaičiavimo. Jie turėjo tęsti dialogą. Tokia politika galioja ir nūdieną: kaip dvi branduolinės galios valstybės, kurių kariniai aktyvai išsidėstyti vienas šalia kito daugelyje pasaulio vietų, JAV ir Rusija neša abipusę atsakomybę dėl strateginio stabilumo palaikymo. Tai reiškia ne tik strateginės ginkluotės kūrimo ir plėtros reguliavimą, tačiau ir komunikaciją siekiant išvengti nesusipratimų dėl to, ką kiekvieną iš šių pusių laiko strateginiu pavojumi.
