Apie dvasinį ir fizinį skausmą, pacientų išgyvenimus ir medikų santykį su jais „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėtasi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovu, gydytoju anesteziologu-reanimatologu prof. Andriumi Macu.
Dvasinis skausmas – realus
Nors ypač per šventes esantiems vieniems, kenčiantiems skausmą tuo metu atrodo be galo sunku, profesorius turėjo patarimą tokiems žmonėms.
„Pesimizmas yra nuotaika, o optimizmas – valia. Taigi reikia ją griebti ir galvoti, kad bus geriau. Kad ir kaip sunku, skauda, noriu pasiūlyti nenuilsti ieškoti sprendimų. Įsivaizduokite, atrodo, esi visiškoje aklavietėje. Ir man patinka tokia mintis, išeinant iš to žmogaus perspektyvos, kuriam šiandien labai sunku: „Nesvarbu, kas yra, vis tiek tai praeis“.
Taigi net didžiausias skausmas vis tiek praeis. Atrodo, kad nepraeis, bet praeis. Lygiai taip pat ir net esant didžiausioje sėkmėje turime suprasti, kad ji irgi praeis. Tad atsiranda tam tikras ramus požiūris, rami laikysena ir jos vertė – tiek baisiame skausme, nes tai praeis, tiek didžiame optimizme, kur sveika prisiminti, kad, deja, ir tai praeis. Taigi turi būti balansas“, – dėstė A. Macas.
Ji teigė suprantąs skeptikus, kurie sako, kad bepigu taip kalbėti, kai pačiam neskauda, bet patikino, kad tenka matyti daug kenčiančių žmonių.
„Patikėkite, mes matome kasdien žmones, kurie labai kenčia, turime ir tarp artimų žmonių ar šeimyniškių vargstančiųjų. Tik atrodo, kad kur mūsų nėra, ten midų, vyną geria, bet tai – netiesa, nes jei paimsime bet kokią šeimą, bet kokį ūkį, bet kokį giminių ratą ten rasi ir labai didelio džiaugsmo, ir labai didelio skausmo, taip yra, toks yra šis pasaulis“, – samprotavo gydytojas.
Pasak jo, net ir kenčiant dvasinius skausmus jie išties yra labai realūs: „Ką sako psichiatrai – žmonėms, kurie kenčia įvairius nerimo sutrikimus, tas skausmas yra labai realus ir labai tikras. Labai gerai, kai mums sekasi, o kai nesiseka, ne paslaptis, labai lengva sakyti, kad tai tie tokie nevykėliai. Bet tai labai didžiulė klaida, nes tie, kurie patiria ar fizinius, ar psichologinius simptomus, ar net turi rimtų sutrikimų, jie bet kurį gali ištikti.“
Darbas šventiniu laikotarpiu suteikia sakralumo
Gydytojas pasakojo, kad šventiniais laikotarpiais ir ligoninėje ne lengviau, atsiranda tam tikro nerimo, reikia daug ką spėti. „Ne paslaptis, kad daliai žmonių kaip tik tokiu metu kliūna būti operuojamais, vienaip ar kitaip gydomiems“, – pastebėjo A. Macas.
Vis tik jis atkreipė dėmesį, kad nuotaikos tuo metu būna kitokios – atsiranda daugiau optimizmo, sakralumo, ypač kai pasilieka darbuotis tada, kuomet visi išeina minėti šventes. Profesorius prisiminė, kaip pačiam ne kartą teko dirbti tokiu metu, budėti, ypač būnant jaunu mediku.
„Tai suteikia daug įgūdžių ir atsakomybės, nes vis tik esi tomis dienomis už šturvalo. (...) Tad teko daug dirbti ir, kol pajėgsiu, toliau dirbsiu, man tos šventės turi prasmę“, – kalbėjo A. Macas.
Paklaustas, iki kiek metų apskritai planuotų dirbti mediku, pašnekovas teigė, kad kol kas pasitraukti dar nenorėtų:
„Galvoju, ar norėsiu to už 5, 7 metų, kol kas jausena, kad nenorėsiu. Dabar man 45 m., iki tos šiuolaikinės pensijos dar 20 metų, pagalvoju, ar būsi toks pats tinkamas, nes reikia būti savikritišku, kiekvienas toks turi būti. Jauti, kad įgūdžiai, suvokimas, išmintis kompensuoja, bet nebesi toks staigus.“
Koks gydytojas geras?
Paklaustas, kas yra geras gydytojas kolegų ir profesionalų akimis, profesorius atviravo, kad tikrai turi pavyzdžių tarp savo kolegų, draugų, į kuriuos nori lygiuotis.
„Atrodo, koks geras daktaras, ramus, išlaikytas, čia pat moka pajuokauti, labai profesionalus, skaitantis, ne tik naujausią literatūrą, bet paskaito kažką ir sielai, širdžiai. Matai, kad žmogus tokia asmenybė. Ar yra tokių? Yra. Ko reikia? Profesiškai siekti tobulinti savo žinias ir įgūdžius, tą labai skatiname daryti (...). Bet reikia ir savo vidų „kedenti“ – galbūt bandyti stabtelėti, ką kartais, atrodo, sunku padaryti, kai vis bėgi, bėgi ir sieki rezultato. Taip yra iš gydytojų perspektyvos.
O kas pacientams – visgi jie labai vertina gydytojo pelnytą, savo darbu susikurtą kompetenciją, žmonės labai vertina dėmesį. Bet jo tikrai nenusipirksi. (...) Labai įdomi mintis – net jei ir įvyksta komplikacija, jei su juo kalbasi, gydytojas sako, kad tokia medicina, neturime tobuliau, patyrėme komplikaciją, labai ir įdomūs tyrimai, kur žmonės tada ne tik kad nekaltina, bet priešingai – drąsina, dažniausiai nelieka piktumo. Tad kaip svarbu yra dėmesys ir bendravimas – ne tik pjūvis, siūlė, tabletė, bet buvimas“, – pastebėjo anesteziologas.
Paklaustas, kiek medicina apskritai pajėgi kovoti su žmogaus likimu, A. Macas neslėpė, kad išties gydytojas kartais tebūna įrankiu.
Tad kaip svarbu yra dėmesys ir bendravimas – ne tik pjūvis, siūlė, tabletė, bet buvimas.
„Kartais, ką bedarai, ir pacientai jaučia, kad niekas nejuda, o kartais taip nedaug darai, o taip juda, kad, atrodo, net nepatogu. Bet, kaip sakiau, darai, ką gali, ir dūšia rami. O jei nedarai, tada nerami. O bus visaip. (...)
Bet jei darai viską, ką gali, kad ir kaip sunku, kokia jautri situacija bebūtų, pavyzdžiui, mažą vaiką turi, tada save kaltinti net būtų neteisinga. Su tuo mums, specialistams, tenka dirbti. Taip, yra tų atvejų, kai gydytojas išgyvena mirus pacientui, sako, kad negali ateiti dirbti į intensyviąją terapiją. Galbūt ne visiems ir reikia dirbti intensyvioje terapijoje, kartais pasirinkti kitą sritį – gal tu esi puikus reabilitologas? O aš negalėčiau juo dirbti. Tai turi atrasti savo vietą“, – kalbėjo gydytojas.
Dėmesys gydo
Pasak profesoriaus, techninis gydomasis veiksmas yra kritiškai svarbus, bet paprasčiausias dėmesys daro stebuklus.
„Esu daug kartų pastebėjęs, kad nelabai sekasi tam techninis veiksmas, bet užtenka dėmesio ir ligonis sveiksta. Net atsimenu tokių juokingų atvejų, kai tu ne gydai, o užsiimi diagnostika – klausai ligonį, matuoji kažkokį rodiklį, matai, gerėja. Būna, net atlieki kokį invazinį tyrimą ir po to žmogus sako, kad taip gerai pasijautė, ir po to objektyviai matai, kad taip yra. Štai ką daro dėmesys – žmogus sveiksta“, – pasakojo A. Macas.
Paklaustas, ar galima paaiškinti mediciniškai, kodėl taip nutinka, gydytojas svarstė, kad čia greičiausiai įsijungia ne viena sistema:
„Manau, galima daug kur nukeliauti – mažėja ir streso hormonų arba kaip tik aktyvėja antioksidacinės organizmo sistemos. Manau, kad čia ne viena sistema suveikia. (...) Ir tame galima rasti labai didelę prasmę. Man tekę stebėti keletą skaudžių atvejų, kai pacientas paprašo: „Sesute, gal galite pamatuoti spaudimą“. Ir jis gauna atsakymą: „Aš – ne sesutė, aš gydytoja“. Tai – visiška kvailystė.
Bet esu matęs ir kitų atvejų – kai, pavyzdžiui, mano, kardiologinės reanimacijos, skyriaus vadovė yra sakiusi, kad kai ją ima ir pavadina taip, tada ir norisi ja būti: „Jei reikia, galiu pabūti ir sesute.“ (...) Tai siūlau būti bet kuo, bet būti optimistu. Žinau, kad gydytojams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjoms nelengva, jas irgi reikia suprasti.
Ir ligoniai, kurie serga, sirgo, žiūrėkime į tuos žmones – sanitaras vaikšto su tuo basonu, tvarko, varto, o kiek uždirba? Neturime galimybių mokėti daugiau. O pavargsta, namie dar neaišku kas. Tad reikia amortizuoti, vienas kitą palaikyti, paploti per petį. Matai, kad yra bėda, piktumas, nesakyti, kad visi aplinkui blogi. Tą taikau ir mums, ir mūsų bendražygiams, ir pacientams – bandykime visur matyti optimizmą“, – ragino A. Macas.
