Profesinis mokymas, kadaise suteikdavęs moksleiviams galimybę užsidirbti duoną, jau seniai skirtas ne vien tik moksleiviams, bet ir visiems norintiems kelti kvalifikaciją. Greitai Panevėžio regione galimybės turėtų dar labiau išsiplėsti.
Profesinės mokyklos jau senokai nebe tos daugeliui įprastos mokyklos, kadaise vadintos profkėmis ar plaktukinėmis. Šiais laikais tai šiuolaikiškos mokymo įstaigos, kuriose į kai kurias specialybes priėmimo metu net būna konkursai. Tačiau jos nestovi vietoje ir stengiasi užtikrinti savo moksleiviams kuo šiuolaikiškesnes mokymo sąlygas.
Neatitinka realijų
Tam pasitarnauja 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, be kurios pagalbos tokius darbus, kokie planuojami dabar, vargu ar būtų įmanoma padaryti.
VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centras yra viena didžiausių Aukštaitijos regiono profesinių mokyklų, kurioje mokosi bene daugiausia mokinių. Tačiau dalis naudojamos materialinės bazės yra pasenusi ir neatitinka dabartinių technologijų.
„Naujovės – jau gyvenime, tačiau mokyklos dar nuo jų atsilieka“, – sakė minėto centro direktorius Bronius Sadula. O ką nors pakeisti nelabai įmanoma – trūksta lėšų investicijoms. Automechanikams, staliams, mechatronikams centras gali pasiūlyti šiuolaikines laboratorijas ir technologijas, tačiau statybininkai vis dar mokomi senose.
Situacija per artimiausius kelerius metus turėtų pasikeisti. Panevėžio profesinio rengimo centras iš 2007–2013 metų ES struktūrinių fondų pagal Sanglaudos veiksmų skatinimo programą gaus netoli 10 mln. litų statybos sektorinio praktinio mokymo centrui įkurti.
Statys namą
B. Sadula džiaugiasi, kad liepos pabaigoje jau pasirašyta finansavimo sutartis ir jo vadovaujama įstaiga jau turi darbų planą iki 2013 metų pabaigos, kai projektas bus baigtas įgyvendinti.
„Yra idėja rekonstruoti seną korpusą Staniūnų gatvėje ir pastatyti naują, nedidelį, maždaug tūkstančio kvadratinių metrų pastatą“, – sakė jis.
Čia būtų įrengta šiuolaikiška bazė, skirta ruošti jaunus žmones ir suaugusiuosius – statyti šiuolaikišką individualų medinį ar mūrinį namą, tai yra būtų mokoma aukšto lygmens technologijų, susietų su statyba. Pasak direktoriaus, angare išaugtų dviejų aukštų šiuolaikiškas namukas. Kas su juo būtų daroma toliau – parduodama, demonstruojama, ardoma ar panašiai, būtų nuspręsta vėliau. Užtat jaunimas išmoktų visko, kaip statyti namą nuo pamatų iki kamino.
Kartu būtų mokoma ir vidaus darbų: elektros, kaip įvesti signalizaciją, moksleiviai gautų žinių ir apie alternatyvius energijos šaltinius, apšiltinimą, ventiliacijos įrengimo, metalo apdirbimo darbus, reikalingus statybose ir pan. Būtų įrengtos ir kelios šiuolaikiškos metalo suvirinimo darbo vietos. Iš viso planuojama įrengti devynias dideles šiuolaikiškas klases.
Pasak B. Sadulos, tai nereiškia, kad viena grupė pastatys visą namą. Moksleiviai specializuosis – vieni mokysis mūryti, kiti – būsimieji stogdengiai – dengs stogą ir pan. „Negali visko vienas žmogus mokėti“, – šypsosi Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius.
Padėjo ir būsimieji darbdaviai
Dabartinės centro patalpos yra senos, statytos maždaug prieš keturias dešimtis metų, – jose nėra šiuolaikiškos ventiliacijos, neefektyviai naudojama energija, apstu kitų bėdų. Tiesa, naujesnės įrangos turima ir dabar, tačiau ne visos reikalingos. O juk Panevėžio profesinio rengimo centrą baigia bemaž 100 moksleivių – tai yra kone ketvirtadalis visų baigiančiųjų. Pusė jų – panevėžiečiai, likusi dalis – atvykusieji iš kitų rajonų.
Į Panevėžį suvažiuoja mokytis moksleiviai ir iš tolimiausių regiono rajonų, o jei yra pageidaujančiųjų, priimamas jaunimas ir iš kitų šalies vietovių.
Kad planai įrengti tokį praktinio mokymo centrą yra svarbūs regionui, rodo ir darbdavių požiūris. Būtent verslininkai dabar turi mokyti jaunimą dirbti su šiuolaikiškesnėmis technologijomis – mokymo įstaiga ne viską galėjo suteikti.
Pasak B. Sadulos, idėja gvildenta kartu su regiono darbdaviais – nuo pačių didžiausių, tokių kaip Panevėžio statybos trestas, iki mažesnių, statančių rąstinius namus. Tai yra tiesiogiai kalbėtasi su tais, kuriems reikėjo ir reikės kvalifikuotos darbo jėgos, kurių įmonėse dirbama su plytomis ir medžiu.
Verslas padėjo mokymo įstaigai ir konsultuojant dėl reikiamos įrangos laboratorijai. „Juk mes daugiau teoretikai“, – pripažino B. Sadula.
Beje, medžio apdirbimo įrangos teks ieškoti ne Lietuvoje – bus skelbiamas tarptautinis konkursas. Mat mūsų šalyje tokia įranga negaminama. Tad ir patiems mokytojams teks pratintis su ja dirbti.
Pateisins lūkesčius
„Panevėžio regione dangoraižių nebus – statomi medinukai arba plytų namai“, – kodėl pasirinkta mokyti suręsti individualų namą, aiškino B. Sadula.
Specialisto teigimu, grįžtama ir prie medžio, kuris buvo nepelnytai užmirštas. „Šiame regione nemokė statyti iš medžio“, – pripažino centro direktorius.
Jo teigimu, dabar darbdaviams aktualu, kad mūrininkai mokėtų mūryti plytas, o ne blokelius, taip pat reikia žmonių, mokančių dirbti su medžiu. Tad įrengus sektorinio praktinio mokymo centrą, verslo reikalavimai ir lūkesčiai bus išpildyti.
Tikimasi, jog padidės ir tęstinio mokymo klientų srautai.
B. Sadulos teigimu, į centrą žmonės patys ateina kelti kvalifikacijos – pavyzdžiui, statybininkai nusprendžia išmokti pastatų apšiltinimo paslapčių. Kitus atsiunčia darbdaviai.
„Sektorinių centrų idėja tokia: padirbėjau, darbdavys mato, kad kažko trūksta, siunčia mokytis“, – sako jis. Ir tam, direktoriaus teigimu, dabar užtenka savaičių – nebereikia ištisų mėnesių ar metų.
Be to, apskritai sektorinio mokymo centruose būtų lankstus mokymas ir grupelėmis – tiek už pinigus, tiek valstybės finansuojamas, tiek perkvalifikuojant ir mokant bedarbius. „Jaunam žmogui pasiūlys amatą“, – užtikrino B. Sadula.
Panevėžyje tai ne vienintelis projektas, kai bus steigiami tokie sektorinio mokymo centrai. Pasinaudojus 2007–2013 metų ES struktūrinių fondų parama, Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje planuojama įkurti prekybos sektoriaus praktinio mokymo centrą, o Panevėžio darbo rinkos mokymo centre planuojama kurti viešbučių, restoranų ir viešojo maitinimo sektoriaus praktinio mokymo centrą.
Daiva Savickienė
