Dzūkija. Tai pietrytinis Lietuvos etnografinis regionas, apimantis Varėnos, Alytaus, Kaišiadorių, Trakų, Lazdijų rajonus, Elektrėnus, vakarinę Šalčininkų ir rytinę Prienų rajonų dalis. Pasak kalbininkų, Dzūkijos vardas kilo iš viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio gyventojams XVIII ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį, kai vietoj t, d tariama c, dz.
Literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje, kaip jų savivardis, – tik nuo XX a. pradžios. Dzūkijos etnokultūrinis regionas dažnai įvardijamas ir rašytojo Vinco Krėvės kūrinių išpopuliarintu Dainavos terminu. Pirmą kartą jis kaip terra Deynowe (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui. Tačiau XIII–XVI a. istorijos šaltiniai liudija pastarąjį terminą viduramžių lietuviams tereiškus jotvingių kraštą, o archeologų duomenys rodo, kad nuo VI–VII a. šios genties gyventa tik dabartinės Dzūkijos pietvakariuose.
Dabar Dzūkija dažniausiai suvokiama kaip pietų aukštaičių patarmės arealas, t. y. kaip buvusios Trakų kunigaikštystės, kurią XIII a. ribojo Nemuno, Neries, Vokės ir Merkio slėniai, taip pat ir buvusios Gardino kunigaikštystės šiaurinės dalies teritorija.
Dzūkija garsėja reto grožio gamta – didingais pušynų miškais, šaltiniuotomis upėmis ir skaidriais ežerais, pelkingomis, retų augalų pilnomis laukymėmis. Teritorijai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas. Dzūkijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkstančių ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, siekianti 293,84 m. Tikroji šio krašto upė yra Merkys, turintis daugybę vaizdingų intakų – Grūdą, Skroblų, Ūlą.
Dzūkijoje 1937 m. iškiliojo mūsų gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko pastangomis buvo įsteigtas pirmasis Lietuvoje gamtos rezervatas – Žuvintas. 1975 m. įkurtas Čepkelių rezervatas, vienas didžiausių pelkinių masyvų Vakarų Europoje; jo bendras plotas 10,7 tūkstančio ha. Tai dalis Dzūkijos nacionalinio parko, įkurto 1991 m. ir išsiskiriančio ne tik gamtos ypatumais, bet taip pat turtingu etnografijos paveldu – gatviniais ir kupetiniais kaimais ir atskirų pastatų etnoarchitektūra.
1992 m. Trakuose ir jų apylinkėse ėmė veikti Trakų istorinis nacionalinis parkas. Metelių regioniniame parke vienas greta kito telkšo didžiuliai ežerai: Dusia, Metelys, Obelija. Dzūkijos sostine dabar laikomas Alytus, įsikūręs abipus Nemuno, tačiau senovėje šis regionas buvo valdomas iš Trakų. Prie Nemuno glaudžiasi ir du gerai žinomi Lietuvos kurortai – Birštonas ir Druskininkai, taip pat įdomus istorinis miestelis Merkinė, menantis karališkąsias medžiokles.
Didžiulės girios ir nelabai derlingos smėlėtos dirvos neleido žmonėms čia prasigyventi iš žemdirbystės, tad tekdavo prisidurti miško verslais. Vyraujant smulkiems ūkiams sodybose nebuvo išsistatoma daug ūkinės paskirties statinių. Gatviniuose kaimuose net ir tvartai būdavo įrengiami po tuo pačiu stogu su gyvenamuoju namu. Miškas buvo ir dabar dar daugeliui gyventojų tebėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Anksčiau žiemą žmonės kirsdavo medžius, tašydavo sienojus, gamindavo pabėgius, darydavosi namų apyvokos daiktus. Pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, plukdė sielius, medžiojo; džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. Štai kodėl daliai Dzūkijos gyventojų tvirtai prigijo šilinių dzūkų vardas.
Šiame regione dar ir šiandien galima pamatyti itin prosenovišką bitininkavimo būdą, prižiūrint bites pušų drevėse. Kopti medžio kamienu naudojamas išmoningas virvių ir medinių kablių įtaisas, vadinamas geiniu.
Dzūkijoje iki šiol išliko daug senovinių amatų ir jų mokovų – stalių, kalvių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, medžio drožėjų, juodosios keramikos meistrų. Tokios pat auksarankės yra ir dzūkės – jos bene kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos.
Dailiųjų darbų įkvėpėja – krašto gamta. Todėl spalvingi dzūkiški audiniai ir nėriniai – tarsi vasaros pievos; juose marguote marguoja lapeliai ir gėlytės. Vienas būdingiausių diminių lovatiesių raštų motyvų – katpėdėlės. Būdingi dzūkiški valgiai kuklūs, bet tikrai skanūs – grikinis pyragas, bulvinių tarkių bandos ant kopūstlapio, voveraitėmis įdaryti virtiniai.
Tradicinė šventadienė dzūkių apranga – marga, linksmai spalvinga. Sijonai buvo segimi dažniausiai smulkiai languoti, dvispalviai – raudoni, žali, mėlyni, juodi, violetiniai, alyviniai. Prijuostės – labai įvairios; XX a. pradžioje paplito tamsios vienspalvės, bet gėlių vainikais išsiuvinėtos. Marškiniai – papuošti įaustais žičkų raštais arba išsiuvinėti kiauraraščiu. Liemenes siūdavosi iš pirktinių prabangių audinių. Ypač akį džiugina didelė dzūkiškų juostų įvairovė; jos papuošdavo ir vyriškio kostiumą. O štai aulinius batus jaunas vyras gaudavo tik vestuvių proga...
Nemažai dzūkuose išlaikyta stiprių bendruomeniškumo apraiškų, pavyzdžiui, darbų talkos, verpimo ir plunksnų plėšymo vakaronės su dainomis ir žaidimais, bendros kaimo pirties lankymas, o ypač saviti gimdyvės ir jaunamartės pirties papročiai.
Margionių kaimas pagarsėjo savuoju klojimo teatru. Seniau per Vėlines, tęsiant senovines tradicijas, kapinėse būdavo užkuriami laužai. Juose sudegindavo senus išvirtusius antkapinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo gimines ir kaimynus.
Dar ir šiandien tokia tradicija gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys. Tai palikusiam šį pasaulį artimajam švelniausių jausmų išraiška, pasiekianti poetines aukštumas. Dr. Jonas Basanavičius 1909 m. užrašė tokias raudos eilutes: O kad žinočia, katruo keleliu motinėlė parkeliaus, oi, aš nuklostyčia vidurį kelelio meiliais žodeliais, oi, aš išbarstyčia visus kraštelius gailiom ašarėlėm kai baltais perleliais, oi, aš paimčia savo motinėlę už baltų rankelių…
Dzūkija nuo seno minima kaip dainingiausias Lietuvos kraštas. O dainuojama būdavo visur – ir sunkius darbus dirbant, ir miške uogaujant ar grybaujant; ką jau kalbėti apie kalendorines ar šeimos šventes. Neišmatuojamas laiko gelmes siekia advento daina apie devyniaragį elnią, atnešantį saulę. Kylant folklorinio sąjūdžio bangai Marcinkonių ir Žiūrų kaimuose susikūrė pirmieji etnografiniai ansambliai. Sakoma, kad dzūkų daina skambiausia, giesmė liūdniausia, rauda graudžiausia...
