Profesinės etikos problemos šiuo metu sulaukia daug dėmesio tiek Lietuvoje, tiek visame posovietiniame regione. Teisininkų bendruomenė yra atsidūrusi po visuomenės padidinamuoju stiklu: teismo, prokuratūros ir teisėtvarkos įstaigos raginamos inicijuoti esminius pokyčius savo veikloje ir kelti vis aukštesnius profesinės etikos reikalavimus. JAV teisės specialisto prof. Howardo W. Brillo mintys tokiame kontekste neabejotinai vertos dėmesio.
Ar jūs matote galimą prieštaravimą tarp to, kaip visuomenė žvelgia į teisininkus, ir jų profesinės atsakomybės atlikti savo darbą?
Aš tikiu, kad teisėjai kaip profesionalai yra įsipareigoję visuomenei. Teisininkai ne tik atstovauja savo klientams – jie turi pareigą tarnauti teisingumo sistemai ir visuomenei apskritai. Pavyzdžiui, aš visuomet skatinu studentus naudoti savo teisines žinias padėti nevyriausybinėms aplinkosaugos, vaikų, gyvūnų apsaugos ar kitoms organizacijoms, mokykloms, bažnyčioms, fondams. Tokia yra profesionalo misija. Dalis to, jog esi teisės praktikas–profesionalas, turi būti siejama su šių įgūdžių panaudojimu padėti kitiems. Nematau tame prieštaravimo. Priešingai – matau galimybę tai padaryti. Pavyzdžiui, aš dalyvauju krikščioniškos organizacijos veikloje, kurios tikslas – skatinti teisininkus padėti bažnyčioms spręsti teisinius klausimus.
Kaip Jūs suprantate teisėjo vaidmenį ir koks gali būti jo santykis su visuomene?
Viena samprata, tarkime, gali būti tokia: teisėjas traktuojamas kaip „izoliuotas“ nuo visuomenės ar, galbūt, net ir advokatų asociacijos (nes nenorime jokių preferencijų teikimo ar nederamo elgesio apraiškų). Kaip vienas mano kolegų teigia, teisėjai tuo būdu turi būti tarsi vienuoliai savo viduramžiškose celėse.
Teisėjo profesija reikalauja suderinti daug skirtingų dalykų. Viena vertus, jis turi spręsti bylas remdamasis teise, t.y. turi sugebėti atsiriboti ir pasakyti, koks yra tinkamas situacijos sprendimas net ir tada, jei visuomenei ar advokatų asociacijai jis nėra labai priimtinas. Kita vertus, manau, kad teisėjai turi dalyvauti visuomenės gyvenime, kalbėtis su žmonėmis. Pavyzdžiui, Arkanzaso valstijoje teisėjai yra renkami. Siekdami posto, jie vykdo kampanijas, išeina į visuomenę, spaudžia rankas žmonėms, prašo už juos balsuoti – taip jie visuomenei pristato ne tik save kaip asmenį, bet ir savo veiklos planą. Pavyzdžiui, aš priklausau Rotary klubui Fayetteville (red. Arkanzaso valstija). Tarp klubo narių, kurių yra apie 100, yra ir teisėjų. Jie aktyviai dalyvauja klubo veikloje. O tai taip pat yra vieša veikla, kuri – matoma visuomenei. Todėl nemanau, kad teisėjai turi būti tarsi vienuoliai.
Buvusios Sovietų Sąjungos šalyse ir beveik visoje Rytų Europoje teisėjai ir teisininkai dažnai vieni kitus pažįsta. Nuo jų tarpusavio santykių priklauso ir bylų baigtis. Lietuvoje tam apibrėžti yra net terminas – „telefoninio skambučio“ teisė.
Tokia problema aptinkama visame pasaulyje. Panašių atvejų, kuomet teisėjai yra draugiškesni atskiriems teisininkams arba laikosi pernelyg palankaus požiūrio tam tikrais klausimais, esame pastebėję ir Arkanzaso valstijoje. Kartais atrodo, kad jie nori padėti nusikaltimo aukai arba policijai. Toks elgesio modelis teisėjui yra netinkamas. Todėl tokiais atvejais privalu reaguoti greitai ir tinkamai – negali nepastebėti ir praleisti. JAV yra pavyzdžių, kuomet teisėjai ne tik buvo sugauti imant kyšius, bet turime ir tokių pavyzdžių, kuomet teisėjai prarado postus dėl pernelyg artimų ryšių su kai kuriais teisininkais. Kita vertus, ši neigiama praktika nėra palaikoma tik pačių teisininkų – žmonės taip pat neturėtų prašyti teisėjų taip elgtis. Paprastai visuomenei reikia dešimt, dvidešimt ar dar daugiau metų, kad suprastų tokio elgesio pasekmes.
Kokios nuobaudos Arkanzase yra skiriamos teisininkams, kurie pažeidžia profesinės etikos klausimus?
Vienas žinomiausių yra Billo Clintono atvejis, kuomet jo teisininko licenzija buvo sustabdyta penkeriems metams. Su Billu Clintonu ir Hilary Rodham – puikiais dėstytojais ir teisininkais – susipažinau pradėjęs dirbti Arkanzaso universitete. Todėl, kai tai įvyko, buvau šalia. B. Clintonas padarė klaidą – jis pasirašė dokumentus, dėl kurių vėliau jis negalėjo vykdyti teisinės veiklos. Tačiau savo praktikoje turėjau ir tokių atvejų, kuomet teisininkų licenzijos buvo sustabdytos visam laikui. Pavyzdžiui, žinomas valstybės tarnautojas klastojo dokumentus, pagrindžiančius savo išlaidas. Ataskaitose jis nurodydavo, kad pietavo su tam tikrais asmenimis. Ir, nors to iš tiesų nebūdavo, išlaidas jam padengdavo Arkanzaso valstija. Kai tai buvo nustatyta – jis prarado savo darbą, buvo pripažintas kaltu dėl padaryto nusikaltimo, visam laikui neteko licenzijos dirbti teisinį darbą ir prarado visuomenės pasitikėjimą. Šis nusižengimas – labai didelis. Paprastai, tokiais atvejais šie žmonės turi susirasti kitą darbą.
Kitiems pažeidimams taikomas vienerių metų ar 30 dienų licenzijos sustabdymas. Pavyzdžiui, tokia nuobauda skiriama teisininkui, kuris iš kliento paėmė pinigus ir pažadėjo padaryti darbą, bet jo neatliko. Žinoma, jis taip pat įsipareigoja grąžinti pinigus. Tačiau, jei jis šį pažeidimą įvykdo antrą ar net trečią kartą, etikos komisija nebūna tokia tolerantiška.
Mes visi darome klaidų. Aš juk taip pat buvau teisininku ir klydau. Tačiau visi patiriame ir to pasekmes: kartais finansines, o kartais ir kitokio pobūdžio. Mano nuomone, labai didelių nusižengimų atveju arba tuomet, kai tas pats nusižengimas padaromas keletą kartų, teisininkai turėtų visam laikui prarasti teisę dirbti teisinį darbą. Juk ir visuomenės pasitikėjimą jie jau būna praradę.
Neseniai Lietuvoje buvo atlikta apklausa, kuri atskleidė, kad teismais pasitiki mažiau nei 20 proc. šalies gyventojų. Pasitikėjimas kitomis teisinėmis profesijomis taip pat nėra aukštas. Kokios dar, Jūsų nuomone, be korupcijos ar kitų netoleruojamų reiškinių mažinimo, egzistuoja priemonės, galinčios pakeisti neigiamą visuomenės požiūrį į teisininkus?
Dažniausiai teisininkų veikla susijusi su teikiamomis paslaugomis klientams. Jie juos atstovauja net ir tuomet, kai pastarieji dėl padarytų nusikaltimų nėra palaikomi visuomenės. Tokia yra teisininko pareiga. O atstovaudami jie gali būti ir pernelyg entuziastingi, ir išsakyti poziciją, kurios galbūt objektyviai nepalaikytų. Jungtinėse Valstijose, kur egzistuoja rungtyniškumu paremta teisinė sistema, kartais tai daroma ypač uoliai. Vis dėlto, visuomenėje turi atsirasti suvokimas, kad teisininkas, kaip ir bet kuris kitas atsakingas darbuotojas, stengiasi gerai atlikti savo pareigą.
Kita vertus, teisininkai, bent jau JAV, kartais pernelyg sureikšmina pinigus: teko svarstyti ne vieną atvejį dėl per didelių teisinių paslaugų įkainių. O tokia praktika prisideda prie teisininkų reputacijos blogėjimo. Nors JAV pasitikėjimas teismais yra aukštesnis nei Jūsų šalyje. Galbūt dėl to, kad skandalų, į kuriuos įsipainioję teisėjai, pas mus nėra buvę daug.
Viename iš atsakymų minėjote, kad teisininkai, tarp jų ir teisėjai, turėtų būti visuomeniški. Tai galėtų teigiamai įtakoti visuomenės nuomonę.
Visiškai pritariu. Visose JAV valstijose yra skatinama teisininkų pro bono, t.y. nemokama, visuomenei naudinga veikla. Pavyzdžiui, praėjusių metų spalį vieną dieną Arkanzaso valstijos teisininkai gaisrininkams ir policininkams nemokamai teikė konsultacijas ir rengė įvairius teisinius dokumentus: testamentus, turto valdymo dokumentus ir pan. Paprastai tokių paslaugų kaina yra 100–150 USD. Tokiu būdu teisininkų bendruomenė išsakė ir savo dėkingumą šių profesijų atstovams už jų pasiaukojantį darbą.
JAV įprasta, kad teisininkai, nesitikėdami jokio užmokesčio, teikia paslaugas, nepasiturintiems, vaikams, visuomeninėms organizacijoms ir pan. Tokia veikla yra geros valios ženklas.
Nuoširdžiai ačiū Jums, prof. H. W. Brill, už pokalbį. Jūsų vizitas yra didelė garbė mums.
Svečią kalbino Charlesas F. Szymanskis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
