Globalizacijos, ekonominės ir Europos skolų krizės veikiamoje Lietuvoje vis aktualiau sekti pokyčius užsienyje – tai yra, besivystančio pasaulio valstybėse, kurios nuolat susiduria su pokyčiais ir visą regioną liečiančiomis problemomis. Viešajame sektoriuje, visuomeninėse organizacijose, privačiose įmonėse trūksta kvalifikuotų
darbuotojų, gebančių kompetentingai nagrinėti besivystančio pasaulio procesus. Padėtį turėtų pataisyti rudenį Vytauto Didžiojo universitete startuosianti nauja bakalauro programa – tarptautinės politikos ir vystymo studijos. Apie vystomojo bendradarbiavimo aktualumą šiandien kalbamės su VDU Regionistikos katedros vedėju prof. Egdūnu Račiumi.
Kokios yra besivystančių šalių problemos ir kodėl jos svarbios visam pasauliui?
Galima teigti, kad besivystančiame (arba trečiajame) pasaulyje nieko naujo nėra: absoliuti dauguma valstybių, kurios prieš pusšimtį metų buvo skurdžios, turėjo labai silpnas politines sistemas ar pilietines visuomenes, neišvystytą ekonomiką ir t. t., tokios liko ir šiandien. Bet blogiausia tai, kad išsivysčiusios, popramoninės valstybės, priskiriamos pirmajam pasauliui, pažengė labai toli į priekį. Prieš 50 metų dar nebuvo tokios gilios properšos tarp valstybių, kurių žmonės gyvena saugiai, pasiturinčiai, ir šalių, kurių gyventojai neturi visiškai jokio saugumo – socialinio, politinio ar ekonominio.
Labai įdomu ir tai, kad galime kalbėti apie tam tikrą globalėjimą, kuris labai įsibėgėjo dar pasaulinių atradimų laikotarpiu – XV a. pabaigoje ir XVI a. Per pastaruosius kelis dešimtmečius, dėl informacinių technologijų ir atsiradusių judėjimo galimybių, spartesnės globalizacijos akivaizdoje išryškėjo properša tarp valstybių, kurios turi
labai daug, ir tų, kurios neturi nieko.
Jei prieš kelis dešimtmečius žmonės galėjo tik nutuokti, kaip gyvena kiti, tai dabar jie patys pamato – kontrastus regi tiek vakariečių turistai trečiojo pasaulio šalyse, tiek emigrantai ir pabėgėliai, kurių ypač daug Šiaurės pusrutulyje (Šiaurės Amerikoje, Europoje). Pasaulis juda, todėl ši padėtis dar labiau bado akis. Kalbame apie bent
penkias dešimtis valstybių, kurių visuomenėms labai nesiseka susitvarkyti ir išbristi ne tik iš fizinio, bet ir iš dvasinio, struktūrinio ir kitokio skurdo.
Kuo šių procesų suvokimas reikšmingas Lietuvai, jauniems žmonėms?
Lietuvos vyriausybės, priklausančios tiek kairiajai, tiek dešiniajai pakraipai, savo užsienio politikos prioritetuose vis dažniau akcentuoja gerosios praktikos ar patirties perdavimą ne tokioms sėkmingoms valstybėms, įskaitant ir mūsų kaimynes – Baltarusiją, Ukrainą, taip pat Moldovą ar kiek toliau esančias Kaukazo valstybes. Mes
sukaupėme patirtį, kuri gali būti naudinga jei ne „elitinėmis“ vadinamoms, tai bent toms valstybėms, kurios sugebėjo susitvarkyti pagal daugiau ar mažiau europinius standartus. Lietuvos vyriausybėms pabrėžiant tai kaip vieną iš prioritetų, natūralu, kad reikia žmonių, kurie galėtų tai įgyvendinti praktikoje.
Kitaip tariant, politikai priima sprendimus, kurie dažnai yra retorinio lygmens figūros: sako, „mes norime pasirūpinti“, „mums skauda“ ir t. t. Bet po politinės valios seka labai žemiškas, įtemptas darbas, kuriame poezijos mažai ir gali būti sunku pasiekti norimus rezultatus. Šiame lygmenyje reikia žmonių, kurie išmanytų daug dalykų:
nepakanka tik savos srities žinių, pavyzdžiui, apie ekonominių procesų dėsnius arba tarptautinės teisės principus; reikia ir šio to daugiau – kultūrinio išsilavinimo, jautrumo, nuovokos.
Kalbame apie tokį specialistų rengimą, žmonių orientavimą ne tik į vidaus rinką. Į išorę orientuotas ir vystomasis bendradarbiavimas ir apskritai vystymas, kuris susijęs ne tik su Lietuvos užsienio politika, bet ir atskirų žmonių interesais globaliu mastu – tų, kuriems Lietuva per maža. Ne ta blogąja prasme, tarsi Lietuvoje viskas būtų
blogai – tai žmonės, kurie laiko save pasaulio piliečiais, galinčiais dalyvauti pasaulio politiniuose ir kituose procesuose.
Pastarieji galėtų save rasti ne tik didelėje, sudėtingoje Jungtinių Tautų sistemoje, kurioje šiuo metu trūksta žmonių iš Lietuvos, bet ir įvairiausiose nevyriausybinėse organizacijose. Pavyzdžiui, visame pasaulyje veikiančioje „Oxfam“, kuri siekia padėti besivystančių šalių visuomenėms. Tai nereiškia, kad reikia ignoruoti problemas
Lietuvoje, tačiau vystymas neturi tiek daug bendro su vidaus, kiek su užsienio politika. Tad čia kalbame apie žmones, kurie nesišalina valstybinių institucijų ir veikia jose kaip pasaulio piliečiai. Mūsų įsitikinimu, jų žinios, erudicija, kultūrų suvokimas derinami su konkrečios srities išmanymu suteiktų pranašumą.
Jei žmogus nori dalyvauti globaliuose procesuose ir siekia ne tokio merkantilinio karjeros išpildymo ir gero atlyginimo, jis turi mąstyti kiek kitaip: būti šiokiu tokiu idealistu ir norėti padėti kitiems.
Kaip šiandien reikėtų traktuoti žmogaus teisių problemas?
Kai kuriems atrodo, kad žmogaus teisės yra savaime suprantamas dalykas: yra deklaracijos ir jomis turėtų vadovautis visos visuomenės ir valstybės. Tačiau, žiūrint iš akademinės perspektyvos, galėtume kvestionuoti net pamatinių žmogaus teisių tariamą universalumą. Manau, kad žmonės turėtų būti skatinami kritiškai žiūrėti į
daugelį konvencijų, kurios yra kildinamos iš mūsų kultūrinės ar istorinės patirties, žiūrėti į jas kitų visuomenių ar net politinių sistemų akimis. Negali likti dogmatiškas ir žiūrėti į kitus per savo prizmę – taip kitų kultūrų nepažinsi.
Sakydami, kad tos žmogaus teisės, kuriomis vadovaujamės, yra šventos ir universalios, mes hierarchizuojame santykius, teigdami, kad tie, kurie nepaiso jų, yra prastesni. Tuomet susiduriame su orientalizmu, kurį prieš 50 metų gražiai apibrėžė Edwardas Saidas – tai tarsi žiūrėjimas iš aukšto į kitus ir įsivaizdavimas, kad turime juos civilizuoti, „ištempti iš balos“.
Ši yda jau šimtus metų yra paplitusi Šiaurės pusrutulyje – toks mąstymas dažnai virsta rasizmu, ksenofobija, šovinizmu. O tai taip pat reikėtų vertinti platesniame kontekste. Studijų procesas, orientuotas į kitų kultūrų pažinimą, nenuvertintų jų, neįtvirtintų neigiamų stereotipų. Pažindami kitą, turime mėginti pažiūrėti į save per kito prizmę, o tai, nors ir labai naudinga, yra sudėtinga, kadangi tampi lyg savo paties kritiku.
Kaip manote, ar reikėtų tarptautinės politikos pamokų vidurinėse mokyklose, kaip tai daroma kai kuriose užsienio šalyse? Ar tai būtų naudinga Lietuvoje? Galbūt tai taptų vienu iš tolerancijos skatinimo būdų?
Lietuvos mokyklose turime fundamentalių problemų, susijusių su pasaulio pažinimu bendrąja prasme – ne tuomet, kai biologijos pamokose aiškinamės augalų ir gyvūnų rūšis ar porūšius, bet kultūriniame, politiniame, geografiniame pažinime. Neretas abiturientas Lietuvoje neskiria Irano nuo Irako ar Libijos nuo Libano, jau nekalbant apie jų vietas žemėlapyje. Manau, tai didžiulė yda šalies švietimo sistemoje: žmonės baigia mokyklą gerai išmanydami lietuvių kalbą, matematiką, fiziką – mokslus, kurie naudingi individualiai, tačiau bendrajam išsilavinimui svarbus geografinis, politinis ir socialinis pažinimas labai šlubuoja.
Viskas, kas galėtų prisidėti prie to, kad moksleiviai įgytų platesnį ir gilesnį pasaulio pažinimą, turėtų būti skatinama. Tai galėtų būti atskira tarptautinės politikos pamoka arba bendresnio dalyko dalis. Pavyzdžiui, kultūrinė geografija, kuri apimtų fizinę geografiją, kultūrą ir tarptautinę politiką.
Tačiau esminė problema yra ne kokio nors dalyko ar programos trūkume, o individualių mokytojų vaizduotėje. Didžioji dalis mokytojų yra tarybinių laikų produktai, pasižymintys kiek specifiniu pasaulio matymu, arba jaunesni, tačiau, deja, irgi neturėję tos gyvenimiškos patirties, stokojantys pasaulinių procesų konteksto. Tai struktūrinis provincialumas, kurį vėliau sutinkame bendraudami su studentais. Negalėčiau sakyti, kad moksleiviai ar studentai nenori pažinti pasaulio – savo akiratį jie plečia individualiai, pasinaudodami interneto galimybėmis. Tačiau pati švietimo sistema to neskatina ir nereikalauja.
Kaip vertintumėte naują VDU tarptautinės politikos ir vystymo bakalauro studijų programą? Kokį studentą įsivaizduojate čia?
Į tarptautinės politikos ir vystymo programą reikėtų žvelgti per kelias prizmes: programa bus dėstoma anglų kalba, šių dienų lingua franca, todėl ją rinktis galės tiek Lietuvos, tiek užsienio studentai. Tikimasi, kad ji sudomins žmones iš įvairių kraštų, net iš Azijos ar Afrikos: tokiu būdu programos rėmuose bus kuriama gyva bendruomenė, sudaryta iš skirtingas kultūrines patirtis atsinešančių studentų, kurie galės jomis dalintis, pasitelkdami kursų metu įgytas teorines įžvalgas. Todėl studentai gautų ne tik teorinių žinių apie kitas kultūras, bet ir susidurtų su jomis
tiesiogiai. Ši programa nėra etnocentristinė ar eurocentristinė – ji orientuota į globalų lygmenį ir nėra tik lietuviams apie Lietuvą ar pan.
Be to, tokios programos nesitaiko prie konkretaus darbdavio, jos neaptarnauja konkrečios bendrovės, pavyzdžiui, kai mokslo institucija ruošia būsimus specialistus chemijos pramonės įmonei, kuri finansuoja jų studijas. Čia nesivadovaujama siauru merkantilistišku supratimu „gavau diplomą ir einu gerai uždirbti“. Šioje programoje
turėtų studijuoti žmonės su polėkiu, vaizduote, kuriems svarbu ne tuoj pat tapti svarbiais, o gyvenimiška patirtis, iššūkiai, kartais net kultūrinio šoko lygmenyje, jei jie nuspręstų atsidurti skurdžiuose kraštuose, norėdami patys pamatyti, kaip ten gyvena žmonės.
Ši programa unikali, nes nėra susijusi su viešojo administravimo dalykais, kaip dažnai pasitaiko politikos moksluose, kuomet absolventai tampa politinio proceso dalyviais, valdininkais. Šiuo atveju žiūrime visai kitaip: baigusieji šias studijas galėtų dirbti įvairiausiose srityse: nuo žiniasklaidos iki nevyriausybinių organizacijų
ar valstybės institucijų. Tuomet galbūt Lietuvoje per dešimtmetį susiformuotų branduolys, grupė žmonių, kurie išmanytų vystomąjį bendradarbiavimą ir siektų, kad Lietuva dalyvautų tuose procesuose daug aktyviau, ne tik nominaliai ad hoc kaip iki
šiol, o kryptingai.
