Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Suprantu, gerbiamas Valdai, kad jaučiatės tikrai prastai, tačiau abejoju, ar tikrai turite tiek daug problemų, kaip tvirtinate. Tai – požiūrio reikalas. Užuot gyvenę, nuolat spendžiame problemas. Atrodytų, problema šiandien lipa ant problemos, ir dar užklojama problema. Bet kaipgi anksčiau žmonės vadino problemą, kuo pakeisdavo šį tarptautinį žodį, nuolat ir visur girdimą? O gal anuomet jie problemų neturėdavo?
Rimčiau pasvarsčius, tai tampa panašu į tiesą. Problemų atsirado ne taip seniai, o štai bėdų ir reikalų būdavo visais laikais. Bėdą žmogus anuomet arba nuolankiai nešdavo, arba mėgindavo nusimesti, pabėgti nuo jos arba ją apeiti. O ką čia daugiau sugalvosi? Bėdos neišspręsi, tai – ne problema, jos nesutvarkysi ir kaip reikalo. Ir reikalų žmonės turėjo mažiau, nei mes šiandien, bet tvarkė juos, kaip išmanydami. O apie problemas geriau už bet kurį psichologą yra pasakęs Didžiosios Britanijos premjeras H.McMillanas, regis, 1967 m., kai žurnalistų buvo kamantinėjamas dėl Artimųjų Rytų problemos: jei pamenate, ten tuo metu įsiliepsnojo Izraelio užkurtas karinis konfliktas. Premjero atsakymas, kad jokios problemos ten nematąs, pirmiausia sukėlė tikrą pasipiktinimą, kol šis nepaaiškino savo žodžių. Jo nuomone, problema yra tai, iš ko galite rasti išeitį, o Artimuosiuose Rytuose išeities dar nematyti.
Ar ponas H.McMillanas nebuvo teisus ir įžvalgus? Karo židinys toje žemėje rusena lig šiol, tos „problemos“ išspręsti niekaip nepavyksta. Didžiausia mūsų bėda ta, kad esame kupini puikybės: tikime, kad esame pajėgūs viską išspręsti neatidėliodami ir nedelsdami, todėl ir bėdas, ir reikalus suverčiame į vieną problemų krūvą. Bet mums, vien pažvelgus į ją, neretai tinsta galva, sutrinka miegas, apima baimė, kad nepajėgsime visų išspręsti.
Kartais, deja, tenka susitaikyti su savo bejėgyste. Bet šiuolaikinis žmogus verčiau daužys galvą į sieną nei tai pripažins. Užuot priėmęs kokią nors negandą kaip bėdą, kurią įmanoma tik išverti arba nuolankiai nešti, jis tikina, kad tai – problema, ir neriasi iš kailio, mėgindamas ją išspręsti. Užsispiria išeitį rasti ten, kur jos nėra ir kur išgelbėti gali tik kantrybė, nuolankus laukimas.
Kita vertus, įsitempiame ir tada, kai eilinį reikalą, kurį galime ramiai sutvarkyti, paverčiame problema, o dėl jos paprastai nervinamės iš anksto. „Be reikalo probleminate šį reikalą“, – neseniai girdėjau sakant. Frazė juokinga, pati mintis – labai gera! Iš tikrųjų net iš mažo reikalo galima padaryti didelę problemą, bet ar verta? Ir net turint didelę bėdą galima išmokti pakenčiamai gyventi.
Ar visas savo problemas galite išspręsti, pone Valdai? Jei ne, pervadinkite jas ir išrūšiuokite. Ne bėda, o problemų našta anksčiau laiko žmogų nuvaro į kapus, pakirtusi jo tikėjimą gyvenimu, sutrikdžiusi miegą, kraujotaką ir širdies veiklą.
Blogos nuotaikos, dvasinio silpnumo ar fizinės ligos palaužtiems žmonėms problemos ima vaidentis visur. O juk esame nuolat raginami patys spręsti savo problemas, nepalikti jų rytojui. Tačiau jums Valdai, siūlyčiau palikti. O rytui išaušus, kai geriau matyti, atidžiai jas surūšiuoti į tris krūveles: čia – reikalai, ten – problemos, o dar tolėliau – viena kita bėda. Ne taip jau prasta, tiesa?
