Po 2017-aisiais surengto referendumo Turkijos prezidento įgaliojimai buvo gerokai išplėsti, dabar jis jau galės kontroliuoti šalies parlamentą taip, kaip tik pats panorės – paleisdamas ir surinkdamas iš naujo. Tačiau R. Erdogano politikos palaikymas šalyje krenta nuo pat 2014-ųjų, todėl jis ir nusprendė surengti išankstinius rinkimus, kad parblokštų opoziciją ir pratęstų savo dominavimą iki 2029-ųjų (jeigu būtų perrinktas dar vienai kadencijai dar ir 2024-aisiais).
Tačiau, R. Erdogano sumanymas ne pernelyg pasiteisino. Po nesėkmingo perversmo 2016-aisiais Turkijoje prasidėjo masiniai areštai ir persekiojimai įtariant faktiškai kiekvieną ryšiais su pamokslininku Fetulahhu Gulenu, kuris tariamai tą perversmą ir suorganizavo. Reiktų neužmiršti ir apie ženklią šalies gyventojų dalį – kurdus, kuriuos Erdoganas nuolat vadina teroristais ir fiziškai naikina ne tik Turkijoje, tačiau ir Sirijoje. Prie to prisideda dar ekonominės problemos ir tarptautinis spaudimas ir gaunamas rezultatas – Turkijos liaudis jau ne taip lojaliai žiūri į savo diktatorių. Ir rinkimai birželio 24-ąją gali tapti R. Erdoganui paskutiniais, rašoma tsn.ua.
Rinkimų dalyviai
Sekmadienį turkai balsuos iškart tiek už prezidentą, tiek ir už partiją parlamente. Tačiau po konstitucinės praėjusių metų reformos, parlamentas iš esmės priklauso nuo prezidento. Nepaisant to, rinkimuose tiek R. Erdoganui, tiek opozicijai bus svarbu užsitikrinti abiejų rinkimų pergalę – kitu atveju šalis gali susidurti su politine krize.
Pagrindine jėga rinkimuose ir tikėtinais nugalėtojais, remiantis socialinių apklausų rezultatais, yra vadinami dabartinis prezidentas R. Erdoganas (45 proc.) ir jo socialkonservatyvių pažiūrų „Teisingumo ir vystymosi“ partija (40 proc.). Kartu su jais valdžioje yra ir nacionalistų partija „Nacionalistinis judėjimas“ (7,5 proc.). Jiems priešinasi taip vadinamasis „Nacionalinis aljansas“, kurio sudėtyje yra socialdemokratų partija „Respublikonų partija“ (25 proc.), liberalioji „Geroji partija“ (11,5 proc.) ir sunitų „Laimės partija“ (2,5 proc.). Skirtingai nuo Erdogano politinio bloko, kiekviena šių partijų iškėlė savo kandidatus – Muharremą Ince (29 proc.), buvusią vidaus reikalų ministrę Meral Aksener (13,1 proc.) ir buvusį parlamentarą Temeli Karamollaoglu (2 proc.).
Įdomiausiai šiuose rinkimuose atrodo „Liaudies demokratinės partijos“ (12 proc.) likimas. Ši partija palaiko Turkijos mažumų teises, todėl ją itin aktyviai remia kurdai. Šios partijos kandidatas į prezidentus Selahattinas Demirtasas surenka 10 proc. palaikymo, nepaisant to, kad savo priešrinkiminę kampaniją vykdo sėdėdamas kalėjime.
Galimi rezultatai
Remiantis priešrinkiminėmis apklausomis, tiek R. Erdoganas, tiek ir jo partija nugalės rinkimuose. Savaime aišku, Turkijos prezidentas nebūtų savo noru skelbęs išankstinių rinkimų, jeigu nebūtų užsitikrinęs, kad juose nugalės. Dabartinis Turkijos prezidentas beveik šimtu procentų pateks į antrąjį turą, o jo parlamentinis blokas turėtų surinkti apie 48 proc. balsų parlamento rinkimuose, ko neužteks absoliučiai daugumai, tačiau užteks sudaryti koaliciją ir palaikyti R. Erdogano politiką.
Tačiau išankstinius R. Erdogano planus gali sujaukti galingą priešrinkiminę kampaniją surengęs M. Ince, kuriam ekspertai prognozuoja patekimą į antrąjį turą. Jeigu partnerių balsai atiteks būtent šiam opozicijos kandidatui, jis galėtų surinkti 42 proc., o to kol kas neužtenka, norint įveikti R. Erdoganą.
Būtent čia svarbų vaidmenį gali suvaidinti tie 10-12 proc. prokurdiškos „Liaudies demokratinės partijos“ balsų. Žinant, kaip dabartinė Turkijos valdžia žiūri į kurdus ir jų oficialią partiją (kuri šalyje pripažinta teroristine organizacija), yra labai didelė tikimybė, kad balsuoti už Erdoganą jie nenorės. Ir būtent tie 10 proc. gali nusverti ir taip ne pernelyg didžiulę persvarą opozicijos labui, leidžiant nugalėti ne tik prezidento, bet ir parlamento rinkimuose. Tai galėtų tapti R. Erdogano epochos pabaiga, diktatoriaus, kuris valstybę valdė beveik 16 metų.
Opozicijos problemos
Tačiau čia reikia neužmiršti ir kai kurių problemų, su kuriomis neišvengiamai susidurs opozicija. Pirma, tai ne visi kurdai nekenčia R. Erdogano. Dalis jų, ypač aršūs Korano sekėjai, yra gana patenkinti klerikaliniu Turkijos prezidento valdymo būdu. Antra, tai R. Erdoganas, ypač po nevykusio pučo, yra sukoncentravęs visą valdžią savo rankose, o tai leidžia tikėtis galimų falsifikacijų ar spaudimo rinkimų metu.
Kaip ir V. Putino atveju, didžioji žiniasklaidos dalis Turkijoje priversta palaikyti valdančiuosius, todėl opozicija sulaukia itin menkai dėmesio. Tiesa, po paskutinių daugiamilijoninių opozicijos mitingų nuslėpti egzistuojančią milžinišką armiją nepatenkintų dabartinės valdžios veiksmais darosi vis sunkiau.
R. Erdogano problemos
R. Erdogano populiarumo pagrindas visuomet buvo ekonominis gerbūvis, o dabar su šiuo rodikliu situacija nėra pati geriausia. Būtent todėl Turkijos prezidentas ir jo valdančioji partija nusprendė, kad šiuo metu yra pats tas laikas paskelbti rinkimus – vėliau gali situacija gali būti dar blogesnė.
Turkijos ekonomika itin priklauso nuo išorės pinigų, nuo tiesioginių užsienio investicijų. Kurių ne be R. Erdogano „pastangų“ sumažėjo. Tiesa, pastaruoju metu ekonominius sunkumus patiria visos besivystančios ekonomikos, ne tik turkų – tas pats vyksta ir Brazilijoje, ir Argentinoje.
Antroji krizės priežastis – politinė: R. Erdogano vyriausybė itin nenoriai imasi nepopuliarių sprendimų, įskaitant ir biudžeto išlaidų mažinimo ar griežtesnės fiskalinės politikos.
Netgi atvirkščiai: R. Erdoganas tiesiogiai kišasi į finansų politiką, keitė Centrinio banko sprendimus. Prezidento motyvai vertinami įvairiai: nepaisant didelės infliacijos jis nenorėjo sumažinti ekonomikos augimo, būdamas islamistu jis nemėgsta nieko, kas yra susiję su procentais. Vienaip ar kitaip, jo kišimosi pasekmės buvo katastrofiškos: gegužę Turkijos ekonomika patyrė stiprių smūgių.
Problemų R. Erdogano Turkija turi ir tarptautinėje arenoje: abipusiai įžeidimai su Europos Sąjunga, narystės kurioje galimybės valdant R. Erdoganui tolsta, konfliktai su Vokietija dėl sulaikomų jų gyventojų.
Turkijos prezidentas 2014-aisiais jau buvo susidūręs su panašiomis „sudėtingomis“ lenktynėmis, kuriose nugalėjo vos keliais procentais. Po keturių metų situacija pasikartojo. Nepaisant R. Erdogano anonsuojamų didžiulių infrastruktūros projektų, nedarbas Turkijoje ir toliau nepaliaujamai auga, o valiuta (ne be paties R. Erdogano sprendimų pagalbos) rekordiškai krenta vertės atžvilgiu.
Šaliai, kaip ir jos dabartiniam vadovui, šie rinkimai gali tapti jeigu ne epochos pabaiga, tai bent jau svarbiu skambučiu keisti tiek vidaus, tiek ir užsienio politiką.
