Ekspertų išvados atskleidžia, kad ydingi Lietuvos teisės aktai sudaro antstoliams prielaidas piktnaudžiauti valstybės jiems suteikta galia ir naudotis ja siekiant vien privačių verslo interesų, teigiama Pilietinio aljanso prieš korupciją, kurį sudaro Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Pilietinės visuomenės institutas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir „Transparency International“ Lietuvos skyrius, pareiškime.
Po to, kai buvo likviduotos teismo antstolių kontoros prie apylinkių teismų, jų funkcijos perduotos privačioms antstolių kontoroms. Tačiau po šios reformos žiniasklaidoje pasipylė gausybė pranešimų, kaip antstoliai „žvėriškais būdais“ išsireikalauja skolų.
Ar tikrai galima kaltinti tik vieną pusę, t.y. antstolius? Ar neatsitiko taip, kad piktinamasi teismo sprendimų vykdymu? Ir ar antstolių veikla kada nors galės būti patenkinti absoliučiai visi?
Didžiausia antstolių reformos naujovė ta, kad už antstolių paslaugas nebemokės visi mokesčių mokėtojai, nes atlyginimus seniau mokėdavo valstybė. Taigi skolininkai 10 metų ramiai gyveno ir vargo nematė, nes antstolis nebuvo suinteresuotas dirbti, dirbo nekaip arba jį galima buvo nupirkti. Tuomet daugelis skundėsi, kad antstoliai nieko neišieško. Po reformos antstoliai ėmė dirbti kaip privatūs asmenys, remdamiesi naujais įstatymais.
Verta susimąstyti, ar antstoliai pernelyg uoliai vykdydami savo pareigas nesistengia pasinaudojant įstatymo spragomis padidinti savo kišenes, nes kritines pastabas dėl antstolių veiklos pareiškė ir Valstybės kontrolės, ir Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai, ir įvairių institucijų teisės ekspertai bei mokslininkai. Jų pateiktose išvadose nurodoma, kad teisės aktai yra vienpusiškai naudingi antstoliams, nepriimtini socialinio teisingumo požiūriu ir sudaro sąlygas korupcijai.
Pilietinio aljanso prieš korupciją tyrimo metu išaiškėjo, kad dauguma su antstolių veiklos priežiūra susijusių Teisingumo ministerijos tarnautojų išėjo dirbti antstoliais būtent tada, kai ministerijoje buvo paruošta Sprendimų vykdymo instrukcija ir Antstolių įstatymas. Tačiau „Omni.lt“ Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Asta Karužienė teigė, kad iš tuometinės antstolių reformą rengusios komisijos į antstolius išėjo 5 žmonės, be to, nuo reformos pradžios bendras antstolių skaičius tik sumažėjo.
Anot ekspertų tyrimo, yra įteisinta galimybė antstoliams priiminėti patvarkymus išieškotojo ir skolininko atžvilgiu ir greta Instrukcijoje numatyto atlyginimo gauti iš jų pinigus už privačias konsultacijas ir kitas paslaugas. Todėl galima daryti išvadą, kad antstolis gali reikalauti pinigų iš skolininko už elementarius paaiškinimus, į kokią padėtį pastarasis pakliuvo. Tačiau A. Karužienės teigimu, tai neatitinka tikrovės, nes už teisines konsultacijas mokama tik tuomet, kai asmuo sudaro su antstoliu sutartį dėl teisinių paslaugų. Tačiau vykdomosiose bylose, t.y. skolų išieškojimo bylose, antstoliai privalo skolininkus konsultuoti nemokamai.
Antstolių kritikai įsitikinę, kad antstoliai skolininkams dažnai nepaaiškina jų teisių ir nesuteikia informacijos. Anot A. Karužienės, antstolis gali rinktis, ar skolininką išsikviesti, ar nusiųsti jam pranešimą apie skolas. Visais atvejais antstolis privalo išaiškinti, į kokią padėtį asmuo pakliuvo, kokios jo teisės ir kaip susidariusią problemą reikėtų spręsti. Tačiau dažniausiai, siunčiant pranešimą paštu, žmonės jo tiesiog neperskaito iki galo, įsitikinusi Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.
A. Karužienė nesutinka ir su dar viena Žmogaus teisių stebėjimo instituto išvada, kad antstolis gauna trijų rūšių atlyginimą. Lietuvos antstolių rūmų valdytojos teigimu, tiesiog vykdymo išlaidos yra skirstomos į tris rūšis: administravimo mokestis, faktinės vykdymo išlaidos, ir tik tada, jeigu būna išieškota skola, galima pasiimti atlyginimą.
Pilietinio aljanso prieš korupciją tyrime skelbiama, kad antstolis gali pigiai įvertinti varžytynėse parduodamą turtą. Išvaržytą turtą brangiai perpardavus, su tokiomis varžytynėmis susiję asmenys gauna pelną išieškotojo ir skolininko sąskaita. A. Karužienė teigia, kad antstoliai ir patys pastebėjo šešėlines varžytynių verslo grupes, todėl ieško būdų joms pažaboti.
Vis dėlto visiškai skaidria antstolių veikla leidžia abejoti žiniasklaidoje nuolat pasirodantys pranešimai apie įstatymų spragomis besinaudojančius antstolius arba faktas, kad Teisingumo ministerijos iniciatyva privati užsienio firma neseniai atliko apmokėjimo už antstolių darbą auditą, tačiau auditui atlikti ministerija neskelbė konkurso, o auditorių užsakovais buvo patys antstoliai.
