Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno bei kitų solidžiausių literatūrinių premijų laureatas, kitados šalies švietimo ministru dirbęs Kornelijus PLATELIS apie šiandienos kultūrinę Lietuvos padėtį: kultūros reikalai geri, kultūros sektoriaus - ne.
Nors didžių menininkų turime visose srityse, sutartinai tvirtiname, kad su mūsų valstybės pamatais - kultūra yra prastai. Kodėl?
Nesakyčiau, kad visai prastai. Kultūros negalima tapatinti nei su vadinamuoju valstybės „kultūros sektoriumi", nei vien su menais ar paveldu. Tai mūsų vidinė kokybė, kurią valstybės remiami menai ir paveldas tik ugdo. Tiek kultūros, tiek valstybės pamatai glūdi mumyse pačiuose. Tad jeigu kas nors ne taip, tai priežasčių reikia pirmiausia ieškoti ten. Įtariu, kad ir virkauti dėl prastos kultūros būklės labiausiai mėgsta tie, kuriems jos trūksta ten, kur jos turėtų būti. Žinoma, bėdų esama vadinamajame kultūros sektoriuje: jo plėtrai skiriama per mažai dėmesio, jis prastai ir nesubalansuotai finansuojamas, kultūros įstaigų infrastruktūra gremėzdiška ir neefektyvi, t.y. proporcingai savo dydžiui neskatinanti žmonių kultūrinių išgyvenimų, mūsų menininkų rengimo sistema dar neturi jokio ryšio su nedidele mūsų meno rinka, nepakankamai ugdomi jaunų žmonių kultūriniai poreikiai, kultūros ir švietimo sistemos veikia atskirai... Tačiau nemanau, kad dėl to verta galvas barstytis pelenais, užuot dirbus.
Daugelis kultūros žmonių pasigenda šalies vadovybės, politikų dėmesio kultūrai - neva jie neįžvelgia nei politinių, nei finansinių kultūroje slypinčių dividendų, todėl visuotinai į ją moja ranka. Galvoju, o gal tai - didelė kultūros žmonių ir kūrėjų laimė? Juk jei politikų luomas imtų kultūrą laikyti „gera preke", komercija dar žiauriau smogtų meno produkcijos kokybei?
Politikai komercijos nepadaugins, o daryti įtaką kultūrai skirdami asignavimus vienoms ar kitoms programoms gali. Padaryti žalos savo neracionaliais sprendimais irgi gali. Ir spręsti jie mėgsta, ypač jei reikalas pakvimpa viešaisiais pinigais, iš kurių galima gauti asmeninės naudos.
Pažiūrėkite, kaip gražiai mus apmovė su projektu „Vilnius - Europos kultūros sostinė". Juk tai politinis-komercinis valstybės projektas, kurį jos pasamdytas biuras valstybės įvaizdžio kūrimo ir turizmo tikslais turėjo vykdyti už specialiai tam skirtas lėšas. Eiliniai kultūrininkai ir menininkai nėra nusiteikę prieš panašius papildomų galimybių reikštis teikiančius projektus, tačiau jiems nebūtų atėję į galvą tokiu būdu linksmintis už tradicinėms kultūros ir meno rėmimo programoms numatytus pinigus. Prisidengus krize (ir dėl jos) pinigai buvo iščiulpti iš kultūros sektoriaus ir panaudoti kur kas beprasmiškiau, negu tas sektorius tai būtų padaręs pats. Žinoma, būta ir labai reikalingų investicijų - Nacionalinė dailės galerija, Menų spaustuvė, tačiau VEKS tuos darbus tik paspartino.
Tokie projektai neatsitiktiniai. Eilėje laukia Gugenheimo muziejaus filialas. Iš pradžių tvirtinama, kad dabar viskas bus kitaip, lėšos atplauks iš kažkur kitur, bet įvyksta taip pat.
O štai politikų dėmesio kultūros sritį reguliuojantiems įstatymams pasigendu. Tebevyrauja noras visus priversti gyventi pagal bendras taisykles, nepastebint, kad kai kam jos netinka, ir tai nenaudinga niekam. Pavyzdžių apstu. Teatrai ir koncertinės organizacijos negali turėti labiau jų specifiką atitinkančių darbo santykių, šioje srityje neefektyviai panaudojamas valstybės turtas. Tai tęsiasi visą laiką. Režisieriai, tokie kaip E.Nekrošius, O.Koršunovas, G.Varnas ir daugelis kitų, prieš tokią sistemą balsavo kojomis - išėjo iš valstybinių teatrų, ir jų darbų beveik Lietuvoje nebematome. Arba - valstybė remia lietuviškų knygų leidybą. Už visą tos paramos sumą nupirkti knygų bibliotekoms, užuot rėmus leidyklas, trukdo viešųjų pirkimų ar dar kažkokie įstatymai. Arba nuo 2009-ųjų pradžios vykdytas socialinis eksperimentas - sulyginti dirbančių pagal darbo ir pagal autorines sutartis mokesčius, nekreipiant dėmesio į tai, kad darbo sąlygos labai jau nelygios; tai skaudžiai palietė laisvuosius menininkus.
Pats ne tik stebėjote, bet ir stengėtės rūpintis valstybės reikalais - net ir šalies švietimo ministru buvote... Kaip žmogus, matęs valdžios mechanizmą iš arti, pasakykite, kaip ten viskas yra, kas sąlygoja, kas trukdo kurti tiek kultūrinį, tiek ekonominį progresą? Gal ydinga pati valdymo aparato sistema?
Dirbdamas nepastebėjau, kad pati sistema būtų ydinga. Ji niekuo nesiskiria nuo kitų civilizuotų šalių santvarkų: įstatymų leidėjai, vykdomoji ir teisinė valdžia, savivalda. Visos jos atskirtos. Joms tinkamai sąveikauti dar padeda prezidento institucija. „Aparatas" (B kategorijos valstybės tarnautojai) stengiasi įgyti kuo daugiau įtakos, bet visų šalių aparatai to siekia. Tad kas trukdo gyventi geriau? Pirmiausia, manau, privatus ar grupinis interesas realizuojamas visuomenės sąskaita. Tas vėžys graužia visas sritis: už paramą rinkimų kampanijoms verslui atsidėkojantys politikai, korupcija teisėtvarkoje ir savivaldybėse. Nori nenori ima atrodyti, kad Lietuvoje veikia kelios viena su kita susijusios interesų realizavimo grupuotės. Kol kas jos pajėgia sukaustyti bet kurios valdžios judesius. Taip nusikaltėliai išvengia atsakomybės, gausios dirbančius žmones persekiojančios institucijos išvengia saulėlydžio, kontrabandininkai klesti, eilinių žmonių teisės paminamos. Poslinkių į gera esama, bet pasipriešinimas galingas.
Esate vieno iš šalies kultūrinių savaitraščių vadovas - turite galimybę pagal pardavimo rodiklius daugmaž įsivaizduoti besidominčiųjų kultūra skaičių? Koks šalies gyventojų procentas skaito „Literatūrą ir meną", kitus kultūrinius leidinius?
Nenorėčiau pagal „Literatūros ir meno" ar kitų kultūrinių leidinių tiražus spręsti apie besidominčiųjų kultūra skaičių. Gal kaip tik mes nepatenkiname skaitytojų lūkesčių? Kita vertus, mes be apribojimų pateikiame savaitraštį internete. Svetainės skaitiklis rodo vidutiniškai apie 6000 atsivertimų per dieną. Tačiau neturiu iliuzijų, kad mus skaitančiųjų procentas didelis. Jį būtina didinti.
Kaip lietuvių kultūrą būtų galima ištraukti iš kultūrinės provincijos statuso, padaryti labiau pasiekiamą pasauliui?
Iš kultūrinės provincijos mūsų literatūros niekas kitas neištrauks, tik patys jos autoriai. Valstybės institucijos turėtų tik netrukdyti. Deja, tai ne visada joms pavyksta. Prieš kokį mėnesį likviduota geriausiai šioje srityje veikusi įstaiga „Lietuviškos knygos". Literatūros eksportas - sudėtinga, daug išmanymo, kantrybės ir laiko reikalaujanti veikla. Tenka ugdyti vertėjus, sudominti užsienio leidėjus ir skaitytojus mūsų autorių kūryba. Buvo laikas, kai tai už mus darė politinė situacija - mumis domėtasi kaip staiga atsiradusiais iš niekur, dabar tenka rūpintis patiems. Kiekvienas tokios veiklos pakoregavimas iš valdžios pusės smarkiai tą procesą sutrikdo. Kita vertus, turtingesnės šalys pačios pasiima iš mūsų, ko joms reikia - muzikos atlikėjus, teatro režisierius, vizualiuosius menininkus. Tačiau svarbu judėti ir priešinga kryptimi - ugdyti vertėjus į lietuvių kalbą. Kuo daugiau geros literatūros išsiversime, tuo mažiau provincialūs būsime.
Kalbant apie valstybės problemas vis dažniau pasigirsta priekaištų, kad nėra sukurta šalies kultūrinė dvasinė ugdymo programa, nustatyti prioritetai, tautinių dvasinių vertybių skalė? Kas, jūsų nuomone, visais šiais dalykais turėtų rūpintis? Ar ne kultūros žmonių konsiliumas?
Atvirai kalbant, nelabai norėčiau, kad man kas nors pradėtų nurodinėti, kokias vertybes privalau puoselėti. Nenorėčiau ir pats taip elgtis kitų atžvilgiu. Kita vertus, bendra vertybių sistema egzistuoja. Tiesa, ji nėra dogmatiškai suformuluota, bet ja remiasi bendrojo lavinimo programa. Tad kultūrinė dvasinė mūsų šalies ateitis glūdi mokykloje. Nes vertybes dera ugdyti, o ne surašius ant popieriaus visus priversti jas aukštinti.
Kultūrininkai patys pirmieji išsityčiotų iš tokios programos. Jų pažiūros labai nevienodos, jie labai jautrūs ir išaiškinimus, kas gera, kas bloga, supranta kaip prievartą. Tokio konsiliumo rekomendacijos priklausytų nuo jame dalyvaujančių žmonių pažiūrų. Jau dabar galima pastebėti po valdiškas įstaigas vaikštantį ne vieną tokį konsiliumą. Be to, keičiasi kartos, o tai irgi nepadeda susikalbėti. Kita vertus, savivalda kultūros srityje būtina, tik spręsti ji turi kur kas konkretesnius reikalus: kur link kultūra turi plėtotis, kam skirti Nacionalinę ar kitas premijas, kūrybines stipendijas, kurių knygų leidybą paremti ir t.t. Jau dabar egzistuoja įvairios ekspertų tarybos, patarinėjančios Seimui ar kultūros ministrui. Prezidentės suburta darbo grupė kultūros kaitos gairėms parengti pasiūlė Kultūros ir meno tarybą atskirti nuo ministerijos, įsteigti prie Seimo ir jai patikėti Kultūros rėmimo fondą. Gal bus geriau, o gal bus tik norėta, kaip geriau... Nesakau, kad dabar kultūros savivalda veikia gerai, joje visada bus ką tobulinti, tačiau geriau, kai jos esama, negu kai jos nėra.
Esant silpnai šalies Kultūros ministerijai, galbūt galėtų imtis daugiau veiklos ir atsakomybės menininkus vienijančios sąjungos, formuojančios ne kultūros politikų sluoksnį, o kultūros sociumą?
Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą. Kultūros ministerija - spręsti strateginius kultūros plėtros klausimus, rūpintis kultūros institucijų infrastruktūra, siūlyti gerinti kultūros sritį reglamentuojančius įstatymus, tobulinti kultūros savivaldą įgyvendinantį mechanizmą; kūrybinės sąjungos - rūpintis savo nariais, jų socialiniais reikalais, jų santykiais su kūrybos užsakovais, apmokėjimu už jų meninę kūrybą, pagaliau - jos sklaida. Tuomet ir sociumas susiburs pats ir ims aktyviau dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus.
Kalbino Rimvydas STANKEVIČIUS
