Esu patyrusi londonietė, tad pagal adresą nesunkiai nustačiau, kad mokykla įsikūrusi vadinamame babajyne, ir paraginau tėvą dėl to tik džiaugtis, nes tyrimais nustatyta, kad iš Pakistano ar Indijos atvykusių vaikų mokymosi rezultatai yra geresni, palyginti su vietinių. Ar jie protingesni? O gal išsilavinimas jiems yra tai, ko norėjo, bet negavo gimtosiose šalyse?
Gruodžio 10 dieną Didžiosios Britanijos žiniasklaida paskelbė dvi su švietimu susijusias naujienas. Pirmoji – Osle buvo įteikta Nobelio taikos premija pakistanietei Malalai Yousafzai, kuri išgarsėjo dėl to, kad prieš porą metų išdrįso prabilti apie Pakistano mergaičių teisę įgyti išsilavinimą. Talibano kovotojai, norintys, kad moterys būtų nesavarankiškos vergės, peršovė jai galvą. Atvežta į Didžiąją Britaniją mergaitė buvo išgelbėta nuo mirties ir toliau tęsia kovą už teisę į išsilavinimą.
Antroji naujiena – „Ofsted“ (švietimo priežiūros institucija Anglijoje) parengtoje ataskaitoje pranešama, kad net trečdalyje Anglijos vidurinių mokyklų neįmanoma nei mokytis, nei mokyti dėl elgesio problemų klasėje, t. y. mokiniai per pamokas triukšmauja, kalbasi mobiliaisiais telefonais ar įsivelia į peštynes.
Kodėl taip nutiko, kad toje pasaulio dalyje, kur išsilavinimas nėra privalomas, dėl mokslo vaikai rizikuoja gyvybe, o ten, kur valstybė teisę į mokymąsi pavertė prievole, mokyklos virto ne mokymosi, o laiko praleidimo vieta?
Baisiausia, kad nukenčia ne tie, kurie nesugeba ir nenori mokytis, – nukenčia tie, kas nori ir sugeba. Nejaugi sunku siekiančius mokslo atskirti nuo tų, kuriems jo nereikia, – tegu vieni turi galimybę mokytis, o kiti eina į aikštę futbolo spardyti. Ir pigiau, ir sveikiau. Kodėl norinčius ir nenorinčius per prievartą laikyti kartu?
Tiesa paprasta – išsilavinusių žmonių reikia gerokai mažiau, negu jų šiandien pagaminama. Didžioji dalis darbų net šiame technologijų amžiuje reikalauja ne žinių, o tam tikro rinkinio įgūdžių, kurie paprastai įgaunami ne mokyklos suole, o dirbant konkretų darbą.
Dauguma vidurinėje mokykloje įgyjamų žinių reikalingos ne dėl darbo; istorijos, matematikos, literatūros ir mokslo pradmenys svarbūs tampa tada, kai kyla noras suprasti pasaulį, kuriame gyveni.
Tačiau kiek tokių, kuriems tas noras kyla? Kiek tokių, kurie varginasi sukti galvą, kritiškai aiškindamiesi, kas, kaip ir kodėl, užuot gromuliavę žiniasklaidos į vaiko skrandžiui tinkančią tyrelę sukramtytas tiesas?
Privalomas tapęs išsilavinimas nebepajėgus atlikti savo misijos, nes mokytojai visą energiją skiria ne tam, kad perteiktų vaikams informaciją, bet tam, kad juos sutramdytų, o mokyklos direktoriui tenka ne rūpintis mokymo kokybės užtikrinimu, bet žiūrėti, kad mergaičių sijonai pridengtų užpakalį, o berniukų kelnės nebūtų pernelyg aptemptos.
Beje, panašūs reikalai ne tik Anglijoje – Lietuvos švietimas smagiai ritasi tuo pačiu keliu, kai lavinimo sistema orientuota ne į šviesiausius protus, o į nemokšas bei atsilikėlius. Rezultatas – protingieji nukenčia, o nemokšos vis tiek nieko neišmoksta. Kaip sakė vienas populiarus anglų komikas, kuriam karjeros pradžioje teko padirbėti mokykloje, – kvailumo bėda yra ta, kad jo nepagydysi.
Zita Čepaitė
