Nežinau, ar gali būti blogesnis (bet paradoksaliai ir geresnis) laikas nei dabar pradėti kalbeti apie investicijas.
Jau metus tęsiasi Lietuvos ir pasaulio akcijų rinkų kritimas, kuris tik intensyvėja ir pabaigos nesimato. Tai, kas atrodė kaip neišsemiamas lengvų pajamų šaltinis, tapo pinigus ryjančia pelke.
Investuotojai liūdnai stebi raudoną šviesą savo monitoriuose. Brokeriai skundžiasi, kad jų telefonai virsta „pagalbos linijomis“ ir jiems tenka dažnai dirbti psichologų, o ne investicijų patarėjų darbą. Nemaža dalis žmonių jau nuostolingai atsikratė savo investicijų, kiti dar kenčia.
Ką daryti dabar? Ką daryti, jei jūsų investicijų vertė krito, bet jūs nepardavėte akcijų ar fondo vienetų? Kaip elgtis, jei pardavėte? Ką daryti, jei nusivylėte akcijų rinka, brokeriais, patarėjais? Kaip susigaudyti prieštaringos informacijos raizgalynėje?
Aš apie tai rašysiu savo kituose straipsniuose, o šiandien siūlau aptarti istorinį kontekstą. Kas gi atsitiko 2007 metų vasarą, kad nuo to laiko pagrindinės pasaulio biržos (kaip ir Baltijos šalių) pradėjo kristi? Norint suprasti šiandieną, teks grįžti į 2000-ųjų pradžią.
Tuomet JAV sprogo interneto kompanijų burbulas ir jos ekonomikai kilo rimtas pavojus. Akcijų kainos pradėjo kristi. 2001 metų rugsėjo 11-oji dar labiau labiaus pablogino padėtį.. Akcijos tebekrito. JAV Federalinis rezervas 2001 metais priėmė daug drastiškų sprendimų mažindamas bazinę palūkanų normą. Pagrindinis šių sprendimų tikslas buvo skatinti verslą skolintis, investuoti, mažinti nedarbą, didinti vartojimą ir šitaip atgaivinti ekonomiką. Vien per 2001 metus bazinė palūkanų norma krito nuo 6,5 proc. iki 1,75 proc., 2003 metais - iki 1 proc. Verslas, vartotojai, tuo pačiu ir akcijų birža po sureagavo teigiamai. Nuo 2002 rudens JAV biržose prasidėjo kilimas, kuris tęsėsi iki 2007 metų.
Tuo pačiu metu rytuose didelį ekonominį svorį užsiaugino Kinija ir Indija. Prie jų, susitvarkiusios su savo 1990-ųjų pabaigos krizėmis, prisijungė Pietų ir Pietryčių Azijos valstybės. Jos tiekė pigias prekes ir paslaugas Vakarų vartotojams, ir pačios po truputi pradėjo daugiau vartoti.
Akcijų ir nekilnojamo turto kainos kilo. Augant investicijų vertei žmonės jautėsi turtingesni ir pirko daugiau prekių. Bankai skolino daugiau pinigų ir palankesnėmis sąlygomis. Tuo ypač pasižymėjo amerikiečiai, kurie, pasinaudodami išvystyta banko kredito kortelių rinka išleisdavo daugiau nei uždirbdavo. Daugelis pradėjo pirkti ne pirmo būtinumo prekes: antrus namus ar trečius automobilius. Rekordiškai žemos banko palūkanos šį išlaidavimą skatino, o patarėjai jį vadino „investavimu“.
Vakariečiams perkant, o kinams gaminant, reikėjo vis daugiau gamtos resursų. Pradėjo kilti naftos, dujų, mineralų ir rūdos kainos. Augant resursų kainoms praturtėjo OPEC narės, Australija, Brazilija, Kanada, Rusija. Jos taip pat įsijungė į vartojimo ir investavimo bumą. Linksmoji turtėjimo ir vartojimo karuselė pradėjo suktis visu greičiu.
Žinant ekonomikos dėsnius, mažos palūkanos, vartojimo augimas bei žaliavų kainų didėjimas turi didinti prekių ir paslaugų kainas, taip pat turi didėti infliacija. Bet taip neatsitiko! Bent iki 2007 metų kinai ir indai palaikė žemas kainas. Kodėl jiems tai pavyko? Todėl, kad jie disponuoja neišsemiamais ir kantriais darbo jėgos rezervais bei dirbtinai mažo juanio kurso.
Situacija atrodė keistai rami. The Economist net išspausdino naują teoriją, kad pasaulio ekonomikos veikimo modelis pasikeitė ir klasikiniai paklausos/pasiūlos dėsniai jau nebegalioja.
Jau minėtą vartojimo karuselę dar labiau įsuko JAV finansininkai. Jie negailėdami lėšų finansavo nekilnojamo turto projektus, mielai dalindavo paskolas didesnės rizikos skolininkams: imigrantams, asmenims su prastesniais kredito reitingais. Jie prikūrė daugybę „finansinių instrumentų“, į kuriuos „supakuodavo“ tų rizikingesnių skolininkų paskolas, šitaip apeidami priežiūros institucijas, tuos „finansinius instrumentus“ parduodavo „kaip gerus“ kitoms finansų įstaigoms ir t.t.
Reitingo agentūros, matydamos „sveiką ekonomiką“, drąsiai suteikdavo gerus reitingus tiek „finansiniams instrumentams“, tiek ir pačioms finansinėms institucijoms, dar labiau atrišdamos jų rankas, nes aukštesnis reitingas leidžia daugiau ir pigiau skolintis. Padėtis tapo nebekontroliuojama. Būtent šis beribis skolinimas šiuo metu ir smūgiuoja pasaulio ekonomikai, tai yra priežastis to apie ką dabar kalba per televiziją ir rašo laikraščiuose.
Buvo akivaizdu, kad tai negali tęstis amžinai. Dabar daug kas dabar kaltina buvusį JAV Federalinio rezervo pirmininką Alaną Greenspaną, kad tas per ilgai laikė žemas bazines palūkanų normas ir leido išsipūsti šiam burbului.
Dabar sunku susigaudyti kuri blogybė išlindo pirmoji ir pradėjo grandininę blogų naujienų reakciją, tačiau gal tai ir nesvarbu. 2006 metais JAV ir kitose Vakarų valstybėse stabtelėjo ir pradėjo kristi nekilnojamo turto kainos, dėl to sulėtėjo ir stabtelėjo vartojimas. Išlindus ylai iš „finansinių instrumentų“ kilo bankų pasitikėjimo krizė: bankai nustojo skolinti vienas kitam arba tai darė „brangiai“, pritrūkus pinigų sulėtėjo investicijos, sustojo finansavimas. „Subraškėjo“ bankai. Dėl mažesnio investavimo ekonomikos augimas sustojo, pradėjo augti nedarbas, tai toliau mažino vartojimą, krito įmonių pelnai.
Kinijoje pradėjo didėti atlyginimai ir pakilo juanio kursas, o tai pabrangino produkciją. JAV,savo ruožtu, norėdamos rasti pakaitalą brangstančiam benzinui metėsi į etanolio gamybą. Etanolį gamino iš kūkurūzų. Juos augino vietoj maistinių kultūrų, todėl jų kaina pakilo irgi.
Praturtėję kinai pradėjo valgyti žymiai daugiau mėsos, o gyvulių maitinimui taip pat reikia maistinių kultūrų, kurių dar labiau pradėjo trūkti ir kilo visos žemės ūkio produkcijos kainos. Visi šie veiksniai ir toliau kylančios naftos ir gamtos resursų kainos mestelėjo aukštyn infliaciją. Kiekviena iš šių problemų pati savaime supurtytų pasaulio ekonomiką, bet jos visos mus užgriuvo vienu metu. Taigi, krizė ypač rimta.
O aš savo kituose straipsniuose bandysiu praktiškai patarti, kaip elgtis su investicijomis šiuo sunkiu laikotarpiu.
Rytoj skaitykite, kaip ruoštis investavimui krizės akivaizdoje ir kodėl tai verta daryti.
Rokas Masiulis yra ISP fondo valdytojas, [email protected]
