Po kiekvienos TV3 laidos „Šok su manimi“ dienraščių bei portalų puslapiai prisipildo straipsnių, šūksnių, komentarų.
Kaip sakoma laidos anonse, tai „įspūdingiausias šou“ televizijoje. Laidos vedėjo Vytauto Šapranausko žodžiais, „tikra atgaiva“ mūsų sielai ir kūnui.
Atsigaivinti nusprendžiau ir aš, kad ir kaip būtų gaila laiko. Bet šią, kaip ir daugelį šio sezono televizijos laidų, gali žiūrėti su pertraukomis, priešokiais, šokinėdamas nuo vieno darbo prie kito. Juolab, kad laidai „Šok su manimi“ dažnai daug svarbesnis ne vaizdas, o garsas. Kai šokėjai šoka kaip moka, spėji išsikepti kotletų, išsivirti bulvių ir pasitaisyti salotų. Bet išklausyti viską, ką sako du pagrindiniai vertinimo komisijos nariai – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis – privalu. „Veža“ ir laidos vedėjo komentarai. Ypač tada, kai operatorius tyčia ar netyčia parodo visiškai nuobodžiaujantį jo veidą šokant „69 danguje“ narei Nijolei „Nilkai“ Pareigytei. Suk suk ratelį, suk į vieną pusę! Pareigytė sukasi, skraido, taukši savo elegantiškomis kojytėmis. O viršutinę savo kūno dalį, kuri Smoriginui atrodo per sunki, ši populiari mergina mėgina paslėpti graikiškos tunikos klostėmis.
Spalio 24-osios vakarą vertinimo komisijos komentarai liejasi laisvai. Bežiūrint net pusė kotleto spėja įstrigti gerklėje. Gerai, kad „Šok su manimi“ žiūriu ne vienas. Atsikosėju. Laida tikriausiai dar bus nubausta už keiksmažodžius (nebuvo jokių pyptelėjimų žodžiams, prasidedantiems „f“ ir „p“ raidėmis), daugybę rusiškų žodžių (tai dvikalbis šou, orientuotas į vyresnę auditoriją, kuri moka rusiškai), kalbos perlus: „Tokia žodinė diarėja buvo...“ (Šapranauskas). Pasiklausius ne vienam galėjo paleisti vidurius. O ką jau kalbėti apie nepilnamečių apsaugą nuo juos žalojančios informacijos!
Smagu, kad Smorigino-Pauliukaičio-Šapranausko tercetas atrodo dar neišsikvėpęs. Tryse svaidosi žodžiais, pašiepia vienas kitą, žongliruoja intonacijomis ir citatomis. Cituojami visi didieji Lietuvos klasikai, tarp jų ir Natalija Zvonkė. Į atmintį įkrinta visam laikui į kultūrinę apyvartą įėjusi jos frazė: „Mes yra komanda“ (Šapranauskas). Jei kas sako, kad „Šok su manimi“ – tai dviejų šoumenų Smorigino ir Pauliukaičio – šokis, jie neteisūs. Laidoje šokama tryse. Tai grupinė diarėja (viduriavimas). Dažnai smagus viduriavimas, nes „dūšia džiaugsmu apsipila“ (Pauliukaitis). Ypač jei sėdėdamas prie televizoriaus negeri alaus ir nevalgai kotletų.
Kai tercetas trumpam nutyla, spėji pamatyti, kaip Tomui Slausgalviui sunku kilnoti Nijolę Pareigytę. Vaikinas net pridūsta, nors tai tik rumba, lėčiausias iš visų Lotynų Amerikos šokių. Daug sunkiau sušokti pasodoblį, ypač tada, kai su tavimi šoka Jurijus Smoriginas. Homoerotinis jo šokis su Mariumi Kiltinavičiumi – tikras akibrokštas. Įdomiausia, kad jiems šokant, Smoriginas visą laiką šaukia: „Tūpk, tūpk!“, bet jo „tūpk!“ skamba kaip kvietimas gultis ir šliaužti į iš anksto paruoštas katakombas. Choreografas Jurijus mums paaiškina, kad pasodoblį reikia šokti pridėjus į kelnes, t. y. turint tikros, ne žodinės, diarėjos požymių. Tūpk, Jurgeli, nes jei nepritūpsi, tave nudės. Arba išmes iš „Šok su manimi“.
Laidoje sužinojome, kad Pauliukaičiui norisi nuogo kūno, kad Nijolė Pareigytė neturėtų vyniotis į paklodes, nes jos kūnui nieko netrūksta, kad Lietuva – stebuklų kraštas ir kad pavydas – nacionalinis mūsų bruožas. Viskas teisinga. Šiek tiek banalu, bet banalybė – mūsų gyvenimo druska.
„Ai, aš nebesigaudau niekur“, – po savo šokio ištaria Pareigytė, paklausta, ką mano apie komisijos vertinimus. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie eilinį žiūrovą. Nebesusigaudome, ar čia gražu, ar gera, ar gelia širdį, ar sielą atgaivina. „Nijole, tark žodį Lietuvai!“, – laidos vedėja Jurgita Jurkutė liepia teisėjų ir publikos „išbalsuotai“ Pareigytei. „69 danguje“ narė atsako: „Aš supratau, kad geriau dainuoju negu šoku“. Juokinga, kad net paleidžia vidurius. Bet kai jos akyse sužiba ašaros, o Seimo narė Inga Valinskienė visus motiniškai bučiuoja, šiek tiek suspaudžia širdį. Ko daugiau reikia lietuviui: kad visi suktumėmės tuo pačiu ritmu į nežinią, kad ašaros graužtų veidą ir kad motiniški bučiniai rausvintų skruostus. Politika, pramoga, skausmas ir palengvėjimas susilieja. Patiriame totalų katarsį, t. y. vidinį apsivalymą. Tik šiukštu nepamirškime pritūpti, kai viduriuojantys Lietuvos politikai ir šoumenai vėl ir vėl privers mus verkti.
