Vilniaus centre šiandien – nematyti neregėti vaizdai. Du orlaivio palydovai Deividas ir Violeta atvyko supažindinti vieno restorano klientų su saugumo ore bei restorane instrukcijomis!!! Liepė prisisegti diržus valgant, atlenkti kėdžių atlošus statmenai, valgant nesinaudoti mobiliuoju telefonu ir neklausyti muzikos per ausines. Tvarką prižiūri ne tik ore, bet ir ant žemės… Na gerai, juokauju – šiandien man teko garbė prie vieno stalo pusryčiauti su “Wizz Air” pigių skrydžių bendrovės atstovais ir palydovais bei visas aviakompanijos naujienas sužinoti iš pirmų lūpų. Jūsų dėmesiui – interviu su šauniais orlaivio palydovais Deividu ir Violeta!
-Daugelis mūsų skaitytojų piktinasi įvestu didesnio orlaivio bagažo mokesčiu, bando išsiversti su mažesniu arba moka papildomas sumas. „Wizz Air“ įvesdami šį mokestį teigė, kad tai daroma siekiant paspartinti įlaipinimo procesą. Ar tai tikrai pasiteisino? Violeta: Tikrai taip, galiu tai drąsiai patvirtinti iš savo patirties. Visi keliaudavo su 55x40x20 cm bagažais, neimdavo registruojamo, tad pilname lėktuve visiems 180 keleivių viršuje nepakakdavo vietos. Tuomet vėluodavome pakilti – netilpusį bagažą žymėdavome specialiomis etiketėmis, perkeldavome į krovinių skyrių. Žmonių prašydavome iš bagažo išimti dūžtančius daiktus, dažnai vėluodavome išvykti ir pasiekti kelionės tikslą, dėl to pykdavo kiti keleiviai. Dabar viskas daug paprasčiau. Be to, „Wizz Air“ leidžia „Duty free“ pirkinius neštis atskiruose maišeluose, jie nėra papildomai skaičiuojami prie rankinio bagažo. Ups, ką tik gudriems keleiviams davėme aukso vertą patarimą pakuojantis daiktus… Bet viskas priklauso nuo keleivių sąžinės, žinoma.
- Nupieškite man lietuvio pigių skrydžių bendrovės keleivio portretą. Deividas: Labai lengva lietuvius palyginti su užsieniečiais. Lietuviai sunkiau sukalbami. Vakarų šalių gyventojai supranta, kad mes, orlaivio palydovai, ne patys galvojame elgesio lėktuve taisykles, tačiau esame apmokyti ir privalome atlikti savo pareigas. Pasitaiko lietuvių, kurie man paprašius prisisegti saugos diržą, piktai atrėžia: „Skraidau jau 10 metų, nė karto nieko nenutiko, nenutiks ir šį“. Violeta: Man dažnai kyla problemų prašant savo rankinę padėti po kėde arba virš keleivio esančioje bagažo lentynoje. Klientai pyksta, grasina daugiau nebeskraidyti pigių skrydžių bendrovėmis, tačiau tokios saugumo taisyklės egzistuoja visur. Maloniai stengiuosi paaiškinti, kodėl yra reikalinga kylant ir leidžiantis su savimi nelaikyti jokių daiktų.
- Aš niekada nesupratau, kodėl reikia atidengti lango užuolaidėlę kilimo ir tūpimo metu. Ar galiu spėti? Gal tam, kad orientuotumėtės, kurioje vietoje esame, jeigu kristų lėktuvas? Violeta: Iš tiesų, Jūs esate mūsų „akys“ – orlaivio palydovai sėdi prisisegę lėktuvo priekyje bei gale, turi tik mažus langelius arba visai jų neturi. Pakelti užuolaidėlę būtina todėl, kad pasirodžius neįprastiems reiškiniams lėktuvo išorėje nedelsiant informuotumėte. Juk gali nutikti visko – trumpam užsidegti variklis (tai nėra taip pavojinga, kaip skamba), kas nors varvėti ir panašiai.
- O kodėl turiu visad iš ausų išsitraukti ausines ir neklausyti muzikos? Violeta: „Wizz Air“ šiuo metu įsigaliojo nauja taisyklė – galima likti su ausinėmis, bet būtina išjungti elektroninius prietaisus. Taigi, ir muzikos klausyti negalima. Deividas: Atsakymas labai paprastas – kad girdėtumėte įgulos pranešimus. Kartą turėjome keistą nutikimą – orlaivio palydovai per mikrofoną ieškojo vieno keleivio, garsiai skelbė jo vardą, nes keleivis bagažą pridavė, o oro uosto sistema rodė, jog į lėktuvą neįlipo. Neradus keleivio bagažą ištraukėme iš krovinių skyriaus ir pakilome… O pasirodo, keleivis sėdėjo savo vietoje ir ramiai klausė muzikos visu garsu – negirdėjo, kai kvietėme.
- Kaip manote, kodėl keleiviai lėktuvui vos palietus nusileidimo taką staiga pašoka iš savo kėdžių ir griebia bagažą iš lentynų? Violeta: Negaliu suprasti, kodėl žmonės taip elgiasi – juk iš lėktuvo greičiau, nei bus atidarytos durys, tikrai neišlips… Ypatingai taip elgiamasi žiemos metu, kai žmonės ima rengtis paltus, striukes, o lėktuvas dar tik rieda nuo pakilimo tako. Salone šilta, žmonės apsirengia, sukaista, nes išlaipinimas žiemos metu trunka ilgiau, nei paprastai.
- Galiu prisipažinti – visą gyvenimą svajojau dirbti stiuardu. Lėktuve pasitaiko piktų keleivių, neretai patiriate ir užgauliojimų, atsikalbinėjimų, gal kas ir „pasiunčia“ toli toli… Violeta: Didžiausios problemos matyt su alkoholio pavartojusiais keleiviais. Nusiperka „Duty free“ alkoholio ir vartoja jį lėktuve, nors tai uždrausta. Juk neblaivo žmogaus į lėktuvą neįleistų dar būnant oro uoste… Prieiname prie jo, paprašome pasidėti ir nevartoti. Jeigu keleivis atsikalbinėja, pasiimame tarą ir padedame prie savęs – nusileidus keleivio gėrimai grąžinami. Deividas: Prašome klientų nevartoti savo alkoholio ne todėl, kad pirktumėte gėrimus lėktuve, bet kad galėtume kontroliuoti, kokį kiekį suvartojote ir nuspręsti, ar galime parduoti dar, o galbūt šiam skrydžiui jau pakaks. Be to, visi atkreipkite dėmesį – 10 kilometrų aukštyje dėl slėgio alkoholio poveikis 2-3 kartus stipresnis nei ant žemės! Violeta: Taip pat koją pakišti mėgsta “Duty free” parduotuvės – atėmus alkoholinius gėrimus, sulaukiame komentaro: “O parduodant darbuotoja mums sakė, kad mes galime vartoti šiuos gėrimus lėktuve!“. Tai dar labiau stebina.
- Kodėl nusprendėte dirbti orlaivio palydovais? Žinau, kad kai kuriems tai tik tarpinė stotelė, o didžiajai daliai – svajonių darbas! Svajojote? Violeta: Daugelis žmonių studijuoja orlaivių pilotavimą, tad jiems tikrai tai tik tarpinė stotelė, kurioje įgys daug patirties. Mes su Deividu patys pasirinkome šią profesiją ir žinote – jeigu jaučiamės savo vietoje, keisti nieko nesinori. Šiuo metu taip ir yra – džiaugiamės vykdami į darbą. Turėjome daugybę kolegų, kurių viso gyvenimo svajonė buvo dirbti ore, tačiau įsidarbinus aviakompanijoje suprato, jog tai ne jų jėgoms. Iš šalies viskas atrodo labai paprasta ir gražu – patikėkite manimi, tai nėra lengva. Deividas: Realiai orlaivio palydovai dirba maždaug dvi savaites per mėnesį. Apskritai, tiek lėktuvų kapitonų, tiek skrydžių palydovų darbas yra labai griežtai reglamentuojamas pagal aviacijos taisykles – yra nustatyta kiek reikia ilsėtis po skrydžių, kada galima skristi ir pan. Žinoma, tai labai atsakingas ir sunkus darbas, tenka ir budėti, ir naktimis skraidyti. Visą laiką esame uždaroje erdvėje, privalome bendrauti. Darbas prasideda dar prieš lipant į lėktuvą – su kapitonais ir įgula aptariamas skrydžio planas ir panašiai. Violeta: Nesvarbu, ar nėra nuotaikos, ar jaučiamės blogai – privalome šypsotis. O šypsena užkrečiame ir savo keleivius!
- Noriu tapti stiuardu. Ką man daryti? Violeta: Kaip tik kitais metais turėsime jau trečiąjį lėktuvą, bazuojamą Vilniaus oro uoste. Bus atrenkama apie 20 naujų darbuotojų, savo jėgas išbandyti gali kiekvienas. Sėkmės formulės, kaip patekti į kompaniją, deja neturime – niekaip negalime perprasti, kaip darbuotojai yra atrenkami. Darbas turi savo pliusų ir savo minusų. Kartą atrankoje manęs paklausė, kokį minusą įžvelgiu orlaivio palydovo darbe? Sunku buvo atsakyti. Tačiau dabar supratau, kad galbūt vienintelis minusas yra grafikas, kurio nebepastumdysi – reikia dirbti ir per šventes, ir per artimų žmonių gimtadienio vakarėlius, netgi ir per sau svarbias progas. Tačiau naujos šalys, nuostabūs vaizdai 10 km aukštyje, nauji iššūkiai – visa tai yra romantiška ir nepakartojama šio darbo pusė. - Kaip pigių skrydžių bendrovės ekspertai, prašome man patarti: tai kaip visgi susiplanuoti pigią kelionę? Deividas ir Violeta: Makaliau, čia tu turi tai žinoti ir skaitytojams patarti, o mes jau jų saugia ir malonia kelione pasirūpinsime!
-Ko paprašytumėte Makalius.lt skaitytojų, būsimų Jūsų keleivių? Deividas ir Violeta: Į mūsų šypsenas atsakykite tuo pačiu – ir kelionė paliks tik geriausius prisiminimus!
