„Nuo tamsos tapo ne tik kad nesaugu, bet apima visiška depresija ir nusivylimas... Jau dabar grįžtant vakare tamsiomis gatvėmis šiurpas eina - mano galva, jei yra žibintas, jis ir turi šviesti. Jau vien dėl gatvių šviesų išjungimo nebebalsuosiu už konservatorius - atiduosiu balsą [tiems], kurie aiškiai pasakys, kad šviesų neišjungs - ir man, ir mano vaikams bus saugiau", - rašo Depresija pasivadinęs komentatorius; „Nesikeikiant: sutaupė 3,2 mln. litukų, o kiek miestas prarado dėl to, kad tapo nejauku ir nesaugu, žmonės nenorėjo eiti miestan pasivaikščioti, tuo pačiu nepirkdami kavos ar vakarienės, kiek padidėjo nusikalstamumas ir su tuo susiijusios medicinos, draudimo ir kitos išlaidos?", - piktinasi Lithium.
Negatyvių nuotaikų persmelkti komentarai nėra retenybė – jie gausiai palydi dažną žiniasklaidoje pasirodantį straipsnį apie gatvių ir kiemų apšvietimo problemas. Iš komentarų skaičiaus bei įprastai ne pačia mandagiausia retorika trykštančių emocijų nesunku suprasti, kad paprastam miestiečiui tokie dalykai neabejotinai aktualūs. Jei gerbiamas skaitytojas linksta vertinti „virtualų tautos balsą" kaip perdėm karštakošišką, jis veikiausiai bent iš dalies bus teisus. Visgi nėra dūmų be ugnies - siūlyčiau truputį pasvarstyti ir sau prisipažinti, kaip jaučiatės, jeigu jau sutemo, o Jūsų vaikai dar nesugrįžo namo? Juolab, jeigu žinote, kad jiems neišvengiamai teks eiti apytamse gatve, kurioje švies tik kas kelintas žibintas? O jei dar gyvenate ne pačiame saugiausiame rajone?
Mano klausimas paprastas: kodėl moderniame novatoriškame mieste (kokiu save mėgsta tituluoti Vilnius) vis dar esame priversti būgštauti, kad dėl tamsių gatvių kyla pavojus mūsų ir mūsų nuosavybės saugumui? Gal tokia politika susijusi su Lietuvos įvaizdžio formavimo strategija? Žinote, save pristatinėjome kaip drąsią šalį, tai gal dabar atėjo laikas šitai įrodyti ekstremaliu būdu: mes drąsūs, nes nebijome dėl tokiomis gatvėmis vaikščiojančių artimųjų, puikiai jaučiamės žinodami, jog bus partrenkta vienu ar kitu pėsčiuoju daugiau ir net nebūgštaujame dėl lengvabūdiškų (bei primityvių) valdančiųjų sprendimų, svetingai kviečiančių visokio plauko nusikaltėlius dar aktyviau dirbti savo juodus darbus?
Sveikas protas sako, kad dabar, šalyje esant ypač sudėtingai ekonominei situacijai, kaip tik reikėtų skirti daugiau dėmesio miesto saugumui. Didėjant nedarbui, mažėjant pajamoms, žmonėms vis tiek reikia iš kažko gyventi, o dabartinė vykdoma politika (kone „kas bus – tas bus, pagalvosim vėliau“) yra palanki nusikalstamumui išaugti. Neveltui taip plačiai vartojamas posakis - „prie tamsos, daugiau drąsos“.
Neapšviestoje vietoje sunkiau pastebėti ir įsiminti nusikaltėlio bruožus, automatiškai būna žemesnė filmavimo kamerų vaizdo įrašų kokybė, kur kas lengviau pasislėpti ir panašiai. Taip pat sumažėja galimybė, kad patruliuojantys pareigūnai sugebės užkirsti kelią nusikaltimui ar nelaimei – juk ne kažin ką jie gali pamatyti iš savo važiuojančio automobilio tamsiame kieme ar skersgatvyje. Taip pat tokiomis sąlygomis pėsčiųjų perėjose padidėja eismo nelaimių rizika. Kad tinkamas gatvių apšvietimas svarbus veiksnys mažinant avaringumą, manau, niekas nesiginčys. Turi būti užtikrinamas gatvių apšvietimo tolygumas, nes vairuotojui patekus iš gerai apšviestos teritorijos į tamsą (ar atvirkščiai), regėjimas pablogėja ir reikia šie tiek laiko, kol akys pripranta – kas, be abejonės, sukelia nepageidaujamą riziką žmonių gyvybėms.
Žmogaus saugumas - brangesnis už elektros energiją. Taupyti vilniečių sąskaita nėra geras sprendimas.
Nesirūpinimas ateitimi = prarasti pinigai
Dažniausiai politikams kalbant apie šias mūsų aptarinėjamas problemas, pabrėžiamas ribotų išteklių veiksnys: sunkus laikotarpis šalies ekonomikai; yra kitų – prioritetinių - sričių, kurioms reikia skirti pinigų.Vilnius sparčiai plečiasi ir šiuo metu negalima imtis didesnių reformų, nes jau ir taip nespėjama patenkinti augančio poreikio. Kartais netgi nepatingima ištraukti žalos gamtai argumentų. Be to, ekonomiškai tarsi ir pasiteisino ankstesnis sprendimas išjungti kas trečią šviestuvą: per aštuonis mėnesius sutaupyta beveik 5 mln. kWh elektros energijos arba apie 3,2 mln. litų.
Iš pirmo žvilgsnio argumentai atrodo logiški, tačiau, kritiškiau pagalvojus, greitai atsiskleidžia tokios požiūrio trūkumai. Jeigu pasirenkamas primityviausias galimas sprendimas, įkyriai peršasi mintis, jog situacija nebuvo nuodugniai išanalizuota, o alternatyvos pakankamai įvertintos. O gal tiesiog patingėta įdėti daugiau pastangų ir iniciatyvos – vis tiek niekas papildomai nesumokės.
Sunkiai suprantama, kodėl pasirenkama taupyti, o ne mąstyti kaip padaryti, kad ir avis sveika liktų ir vilkas sotus taptų? Visada galima aktyviai stengtis gauti Europos Sąjungos fondų paramą projektams arba paieškoti vietinių rėmėjų, pažadant jiems, sakykime, gerą reklamą – veikiausiai ne viena rimta verslo įmonė sutiktų prisidėti prie šios problemos sprendimo, kad užsitarnautų visuomeniškai atsakingo verslo reputaciją. Tokiu atveju laimėtų visos suinteresuotos pusės.
Sprendimas – technologijų pažanga ir sąmoningi vilniečiai
1976 buvo tie metai, kai paskutinį kartą buvo visiškai atnaujinti Vilniaus apšvietimo tinklai. Senokai, tiesa? Nenuostabu, kad taip skundžiamasi lėšų trūkumu – juk dėl susidėvėjusios įrangos švaistoma elektros energija ir dėl to išleidžiami dideli pinigai. Apie tokį dalyką kaip efektyvumas išvis būtų per drąsu diskutuoti, nes apšvietos kokybė tokiomis sąlygomis negali būti aukšta.
Vilniuje yra 37 tūkstančiai gatvės šviestuvų. Buvo paskaičiuota, kad pakeisti senuosius naujais užtruktų apie nuo metų iki pusantrų. Bėda ta, kad pažangių ir aplinką tausojančių diodinių šviestuvų įrengimas atsieitų kur kas brangiau nei įprastų, tačiau toks sprendimas turėtų atsipirkti gana greitai – per šešerius ar septynerius metus. Jeigu Vilniaus savivaldybė gatvių apšvietimui ir jo priežiūrai kasmet turi skirti apie 14,5 milijonų litų, tai pažangios technologijos šviestuvai šias išlaidas sumažintų kelis kartus. Juolab, kad dabartinė sistema yra labai nelanksti: ji neleidžia pagal situaciją reguliuoti, kurie žibintai bus išjungti, o kurie palikti (atsižvelgiant į jų reikalingumą skirtingose miesto vietose).
Pasaulyje pažanga šioje srityje neabejotinai ženkli, tad būna komiška, kai, vaikštant atokesnėmis Lietuvos SOSTINĖS gatvėmis, pamatai daug suklerusių, vangiai šviesą beskleidžiančių šviestuvų. Atidžiau stebėdamas aplinką, gali užtikti netgi visų pamirštų stulpų – vaiduoklių, kurie savo funkcijos veikiausiai neatlieka nebe pirmą dešimtmetį. Nemalonu šitokią padėtį lyginti su kitų (na, galbūt turtingesnių) šalių patirtimi, kur diegiamos naujausios ir efektyviausios technologijos. Mano galva, būtų nuostabu, jeigu Vilniuje kada nors būtų įrengti saulės energija įkraunami gatvių žibintai. Netgi, jeigu kažkas sugenda, tokie gatvių žibintai gali papildomai veikti dar kurį laiką. Be to, lėšų taupymui naudinga tai, kad jie „atskiria“ šviesą ir tamsą (detektorių pagalba) bei automatiškai pagal poreikius reguliuoja apšvietimą. Paprasčiau tariant, niekas neturėtų įjunginėti ar išjunginėti žibintų, o viskas vyktų automatiškai, t. y. remiantis objektyviais aplinkos kriterijais.
Pabaigai noriu dar kartą priminti žinomą tiesą: nerimaudami dėl savo saugumo, negalime pasikliauti vien išoriniais veiksniais - vien savivaldybė ar pažangios technologijos nėra įgalios išvaduoti mus nuo problemų. Taigi privalome prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir kitus visuomenės narius ir sau svarbiais dalykais nevengti rūpintis patys. Pavyzdžiui, jeigu matote, kad žibintai sugadinti vandalų ar užstoti įvairių kliūčių, o galbūt apskritai išsijungusi tinklo atkarpa, praneškite atitinkamoms institucijoms. Tai svarbiau negu manote: Vilniuje kol kas nėra įrangos, leidžiančios vienoje vietoje stebėti viso apšvietimo tinklo darbą ir pamatyti gedimus. Vadinasi, be mūsų pagalbos žibintai gali neveikti ilgai.
Karolina Aleksandra Lukaševičiūtė
