Prieš savaitę Rusija ryžosi avantiūriškam ir įžūliam žingsniui – pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Šis žingsnis sukėlė pasaulyje audringą reakciją.
Maskvos sprendimas nesulaukė nei vienos pasaulio valstybės pritarimo. Net potencialios Rusijos sąjungininkės nusprendė verčiau patylėti, negu palaikyti tokį rimtą ir neapgalvotą žingsnį. Faktiškai, Kremlius liko vienas su besidžiaugiančiomis pripažintomis-nepripažintomis respublikomis. Ar žaidimas buvo vertas pasiekto rezultato ir galimų pasekmių? Tikriausiai, Rusijai dar ilgai teks atsakinėti į šį klausimą. Aišku, kad žengdama tokį žingsnį Maskva turėjo savo motyvus ir netgi galima numanyti kokius. Bet apie motyvus – truputį vėliau.
Jau dabar galima kalbėti apie Rusijos ir Gruzijos konflikto bei maištingųjų teritorijų pripažinimo pasekmes. Pirmiausiai, Vakarų pasaulis pagaliau pamatė tikrąjį Putino-Medvedevo režimo veidą. Šiaip, tikriausiai, šį režimą galima vadinti tiesiog Putino režimo vardu, nes po truputį aiškėja ir dabartinio šalies prezidento Dmitrijaus Medvedevo vaidmuo. Drįsčiau teigti, kad diskusijoje apie įpėdinio statusą galima dėti tašką. Pastarieji įvykiai parodė, kad, nežiūrint ryžtingų pasisakymų ir karingos retorikos, reali valdžia naujajam Rusijos prezidentui nepriklauso. Rusija nevykdo Prancūzijos vadovo Nicola Sarcozy pasiūlyto ir D. Medvedevo pasirašyto paliaubų plano. Tai ne tik akivaizdus politinis akibrokštas, bet ir savotiškas įrodymas, kad dabartinio Rusijos prezidento žodis ar net parašas nieko nereiškia. Kartu tai leidžia numanyti, jog valdžia čia vis dar priklauso Vladimirui Putinui, kuris dabar eina ministro pirmininko pareigas. Be to, pasimėgavimas karine galia – kaip tik jo stilius.
Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimą galima vertinti kaip gana logišką žingsnį. Logišką ne iš tarptautinės politikos ar teisės pozicijų, bet Rusijos elgesio kontekste. Iš tikrųjų, pripažindama separatistinių Gruzijos teritorijų suverenumą, Rusija nors akimirkai, bet nustojo meluoti. Jos veiksmai jau seniai prieštaravo deklaratyviems pasisakymams apie „pagarbą Gruzijos teritoriniam vientisumui“. Rusija visą laiką rėmė šiuos separatistines regionus, tad nepriklausomybės pripažinimas, iš esmės, neprieštarauja vidinei valdančiojo režimo logikai.
Kremlius argumentuoja savo veiksmus tautų apsisprendimo laisve, o taip pat bando kaltinti Tbilisį, jog jis pats išprovokavo Abchazijos ir pietų Osetijos pripažinimą savo „karine agresija“. Juokingiausia, jog čia pat Rusijos valdžia mini Kosovo precedentą, kurį ji pati iki šiol vertina neigiamai, bei kaltina Gruziją agresyviais veiksmais, turėdama savo naujausioje istorijoje du Čečėnijos karus. Be to, Rusija kol kas bando ignoruoti faktą, jog savo „adekvačiu atsaku“ jau užsitarnavo marginalinės šalies šlovę ir liko visiškai viena. Kosovo atveju nepriklausomybės pripažinimui buvo ilgai ruoštasi, vyko plataus masto konsultacijos. Nors Kosovo atsijungimą nuo Serbijos irgi negalima vertinti vienareikšmiškai, buvo įdėta daug pastangų, kad šis procesas vyktų kuo civilizuočiau, o Kosovo nepriklausomybę pripažinusių valstybių palaikymas suteikė šiai naujai Europos šaliai žymiai daugiau legitimumo, negu dabar turi Pietų Osetija ir Abchazija.
Paaiškinti Rusijos veiksmus galima tuo, kad tikrasis jų tikslas nebuvo šių separatistinių teritorijų suverenumas. Tiesą pasakius, Pietų Osetija ir Abchazija jau dabar yra labiau priklausomos nuo Rusijos, negu nuo Gruzijos – ir ne tik dėl rusiškų daugumos šių teritorijų gyventojų pasų. Faktiškai, apie kažkokią nepriklausomybę čia kalbėti net neverta. Skelbdama „ginanti savo piliečius“ Rusija iš tikrųjų gina ne juos, o tik savo pačios interesus.
Yra keletas versijų, aiškinančių, kodėl Rusija ryžosi plataus mąsto agresijai prieš Gruziją, nelabai stengėsi išlaikyti „taikos palaikymo“ operacijos įvaizdį ir galiausiai net pripažino maištaujančių Gruzijos teritorijų nepriklausomybę. Jokia paslaptis, jog Rusija suinteresuota teritorinėmis Gruzijos problemomis, nes tai pagrindinis faktorius, kuris stabdo šios mažos Kaukazo valstybės integraciją į NATO. Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimas dar labiau paaštrino šią problemą. Be to, toks žingsnis leis Maskvai, su Abchazijos ir Pietų Osetijos valdžios pritarimu, „legaliai“ laikyti šiose teritorijose savo kariuomenę.
Ką tokiu atveju gali padaryti Gruzija? Faktiškai, nieko – tik apeliuoti į tarptautinę bendruomenę. Žinoma, Tbilisis galėtų žengti drastišką ir netikėtą žingsnį, paleisdamas separatistines teritorijas (ir tegul tvarkosi kaip sau nori). Tai taipogi galėtų būti vilties žingsnis – paaukojant dalį teritorijos, siekti išsaugoti likusią, garantuojant jos suverenumą ir vakarietišką vystymosi kelią. Tačiau Rusija šio klausimu yra rami, nes žino, jog Tbilisis tokio žingsnio niekada nežengs. Nuo pat atėjimo į valdžią Michailo Saakašvilio moto buvo šalies teritorinis vientisumas. Be to, būtent mintys apie pasipriešinimą okupantams ir šalies teritorinio integralumo atstatymą dabar vienija gruzinų tautą. Todėl teritorinis nestabilumas yra labai stiprus kabliukas, ant kurio šiuo metu pakabinta Gruzija.
Taip pat nagrinėjama versija, jog Maskva pripažino separatistines respublikas tam, kad įtvirtintų savo „karinę pergalę“. Kaip rusų liberaliajam portalui Grani.ru sakė politologas Dmitrijus Oreškinas, kariuomenės vadai neatleistų valdžiai atsitraukimo iš užgrobtų teritorijų (viena iš priežasčių, kodėl Rusija nevykdo atitinkamo Sarcozy plano punkto). Putino-Medvedevo režimas puikiausiai supranta, jog tik kariuomenė gali užtikrinti jo stabilumą. Savo laiku V. Putinas beveik neslėpė, jog antrasis Čečėnijos karas turėjo „grąžinti garbę“ Rusijos armijai, kuri pirmąjį Čečėnijos karą faktiškai pralaimėjo (jeigu šiuo atveju apskritai galima kalbėti apie laimėjusius ir parlaimėjusius). Įsiveržimu į Gruziją V. Putinas vėl pamalonino kariškius. Taip pat reikia suprasti, kad atsitraukimą po tokios „sėkmingos operacijos“, ką ten bepasirašytų D. Medvedevas, armijos vadovybė įvertintų kaip išdavystę. Valdantysis Rusijos režimas jokiu būdu negali leisti sau „susipykti“ su kariuomene, nors dėl to ir rizikuoja likti visiškai vienas ir atstumtas tarptautinės bendruomenės.
Pradėjusi Gruzijos teritorijos okupaciją, Rusija jau ne tik žodžiais, bet ir darbais grįžo prie sovietinės politikos idealų. Galima numanyti, jog tokiu būdu V. Putinas bando ištaisyti, jo manymu, „didžiausią XX amžiaus tragediją“ – Sovietų Sąjungos subyrėjimą. Tačiau palaikančių šiuos grandiozinius planus bendraminčių nematyti net tarp vis dar artimų Rusijai buvusių sovietinių respublikų, ką jau kalbėti apie tuos, kas sėkmingai atitolo nuo Maskvos ideologiškai. Atrodo, kad Rusija galutinai pasirinko sau vaidmenį naujoje geopolitinėje pjesėje – tai yra pasaulio baidyklės vaidmuo (išsigandusių ir susimąsčiusių tikrai yra nemažai – tarp jų net „sąjunginė“ Baltarusija). Tai verčia gyventi naujo Šaltojo karo nuojauta.
Viktor Denisenko
