Rugsėjo 23 d. visoje Lietuvoje vyksiantis renginys „Tyrėjų naktis“ visus kviečia į daugiau nei šimtą nemokamų renginių pačiomis įvairiausiomis mokslinėmis temomis.
Bendrosios psichologijos katedros docentė, psichologė, socialinių mokslų daktarė Laima Bulotaitė yra viena iš mokslininkų, norinčių plačiajai visuomenei papasakoti apie savo darbą. Viena iš tyrėjos nagrinėjamų temų yra priklausomybės, rašoma pranešime spaudai.
– Dažnai girdime kalbant apie priklausomybes nuo kasdieniniame gyvenime įprastų dalykų: šokolado, sekso, darbo, kompiuterio. Ar iš tiesų tai irgi yra tapę šių laikų priklausomybėmis?
– Šiais laikais terminas „priklausomybė“ yra taikomas labai buitiškai, todėl ir kalbame apie priklausomybes nuo šokolado ar filmų žiūrėjimo. Tačiau priklausomybė yra diagnozė, kuriai yra būdingi tam tikri kriterijai. Vienas iš kriterijų – žmogus nebekontroliuoja savo elgesio. Jam tampa nebesvarbu verkiantys artimieji, jis gali prarasti šeimą, susigadinti sveikatą – ir nei vienas šių sukrėtimų jo nesustabdo. Kitas priklausomybės požymis – abstinencija. Žmogų pila prakaitas, skauda visą kūną. Juk to nebūna negavus kavos ar pyragaičių, o narkomanai kartais negalėdami pakelti fizinio skausmo net nusižudo.
– Kodėl vis daugiau tampa priklausomi nuo lošimo, jie patys prašosi neįleidžiami į kazino, kuriamos net anoniminių lošėjų draugijos?
– Į tarptautines ligų klasifikacijas yra įtrauktos šios priklausomybės: nuo alkoholio, vaistų, narkotikų ir lošimo. Prieš kelias dešimtis metų Sovietų sąjungoje nebuvo manoma, kad lošimas yra liga, tai buvo traktuojama tiesiog kaip žalingas įprotis, gydymo neapmokėdavo ligonių kasos. Dabar situacija yra žymiai geresnė. Nuo lošimo priklausomas žmogus gali kreiptis nebūtinai į ligonines – yra pagalbą suteikiančios anoniminių lošėjų grupės.
Negalima pamiršti, kad lošimo aparatai sukurti žinant visą žmogaus psichologiją. Dauguma galvoja, kad vieną kartą išlošę daugiau nebeloš. Bėda tame, kad kartą išlošę nori išlošti dar. Žmonės kuria sistemas, kurios padėtų išlošti, bet tai dar niekam nepavyko, nes galų gale visada laimi lošimo namai. Tikra priklausomybė yra tada, kai praloši turtą, vaikus, žmoną ir vis dar tiki, kad vieną dieną išloši.
– Kodėl žmonės tampa nuo ko nors priklausomi?
– Pavojingai įsitraukus į tam tikras veiklas susiformuoja meilės ir pasitikėjimo santykis. Tarkime, kažkas atsitiko, man sunku. Išgėriau taurelę, o gal išlošiau – palengvėjo. Kitą kartą kai bus blogai, ir vėl išgersiu ar nueisiu į lošimo namus, nes patirtis rodo, kad tai puikus būdas užsimiršti. Tai lyg ir meilė tam objektui, malonumo garantas. Butelys ar ruletė nepasakys, kad pats esi kaltas dėl savo bėdų, todėl lengva patikėti radus problemas išsprendžiantį vaistą.
– Šiais laikais daugeliui žmonių sunku savo gyvenimą įsivaizduoti be kompiuterio ir interneto. Neretas prie jo prisėda tik grįžę iš darbų ar mokslų, o yra ir tokių, kurie savo rytą pradeda nuo „Facebook“ sienos peržiūros. Ar tai netampa dar viena priklausomybe ?
– Žmonės tikrai tampa priklausomi nuo kompiuterio, tik tai yra ne fizinė, o psichologinė priklausomybė. Internete gali pasirodyti gražus ir protingas, įsidėti svetimą nuotrauką ar paieškoti protingų minčių internete, todėl uždariems ir nepasitinkintiems savimi virtualus pasaulis atrodo patrauklesnis. Neretai internetu bendraujantys nepažįstami žmonės bijo susitikti realiai ir išsklaidyti savo susikurtą iliuziją.
Socialinis tinklas „Facebook“ iš vienos pusės yra geras dalykas: galima lengvai ir paprastai susisiekti, keistis informacija. Tačiau bendravimas su keliais šimtais žmonių kelia klausimą – o kas yra tikras draugas? Tikras draugas turi suteikti ne tik bendravimo malonumą, į jį reikia ir investuoti, jis turi žinoti, kad jam visada padėsi ir pats pasistengti suteikti malonumą. O „Facebook“, jei kas nors nepatiko, suteikia galimybę ištrinti arba nežiūrėti.Tai bendravimas be įsipareigojimų.
– Dar viena veikla, pastaruoju metu vadinama priklausomybe, yra pirkimas. Ar mums iš tiesų reikia tiek daiktų kiek perkame, ar tai tik šių laikų gyvenimo būdas?
– Į besaikį pirkimą psichiatrai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus pradžioje. Pirkimas visiems teikia malonumą, tačiau jei perku daiktus, kuriuos vėliau naudoju, tai nėra priklausomybė. Juk visiems patinka išeiti iš parduotuvės nešiniems maišeliais, jautiesi pats sau reikšmingas. Tikra priklausomybė yra tada, kai malonumą teikia pats pirkimo procesas, o nusipirktą daiktą grįžęs metu į kampą ir jo niekada nenaudoju.
Prieš keletą metų vyko vieno prekybos centro reklaminė kampanija. Reklaminis siužetas paprastas: mergina atvažiuoja automobiliu ir meta į duobę rūbus, nes spintoje jau nebėra vietos. Baisiausia tai, kad jie buvo su etiketėm. Tai rodo, kad svarbu yra tik pirkimas, o nešioti jų visai nereikia. Tikiu, kad vadovai nesuprato šios reklamos prasmės. Kolegos iš užsienio sakė, kad pas juos už tokias reklamas būtų baudžiama.
Keisčiausia, kad mes visi žinome apie alkoholio žalingą poveikį, o pirkimas yra skatinamas. Tikiu, kad ateityje pirkimo manija bus pripažintas kaip liga, tačiau tikrai negreitai.
– Mes taip pat jaučiamės reikšmingi daug ir gerai dirbdami. Ar tai irgi yra viena iš priklausomybių ?
– Dažnai pasakoju savo studentams – jei einu su knygų krūva ir po pažastim pasikišusi kompiuterį, visi galvoja, o, kokia rimta mokslininkė. Jei į konferenciją nuvažiuoju tik su rankinuku, visi klausiau – o kur tavo kompiuteris? Bet kam jis man? Aš vakare miestu grožiuosi, o kiti sėdi viešbučio kambaryje, dirba ir jaučiasi svarbūs.
Darboholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, yra būdingas vienišiems, savimi nepasitinkintiems žmonėms. Ką aš veiksiu vakare? Jei draugai negalės susitikti? Juk nepatogu pasakyti, kad šį vakarą nieko neveiksiu ir sėdėsiu namuose. Bet jei sakysiu, kad dirbsiu, visiems viskas aišku.
Reikia pripažinti, kad darboholizmas yra skatinamas, nes darbdaviams patinka darbuotojai darboholikai. Kai aš dar buvau mokinė, mano tėvai dirbdavo ir šeštadieniais. Vis dėlto buvo nuspręsta, kad žmogus turi pasiilsėti ir turėtų daugiau laisvalaikio. Dabar tai, už ką buvo kovota ir iškovota, pamirštama. Dažnai girdime per radiją kokį Seimo narį pasakojant, kad dešimt metų neatostogavo. Tai jei jis tiek dirbo, mes turėtume labai gerai gyventi. O iš tiesų tai darbas tik dėl to, kad jis pats jaustųsi reikšmingas. Turi būti balansas tarp darbo ir laisvalaikio.
– Ar rūkymas taip pat yra priklausomybė?
– Dar sovietų laikais viename Vilniaus institute buvo pastebėta, kad labai daug darbuotojų rūko, ir tam sugaišta apie 15 min. per valand ą. Jei aš, nerūkanti, kas tiek laiko eičiau pasivaikščioti, niekas nesuprastų – juk darbas! Vadovybė pasielgė labai šiuolaikiškai: nerūkantiems prie atlyginimo pridėjo priedą, nes jie ilgiau dirba. Po pusės metų visi metė rūkyti. Ar tai buvo priklausomybė? Ne.
– Ar egzistuoja priklausomybė nuo sekso? Dažnai taip bandoma teisinti tam tikrą savo ar kitų elgesį ?
– Tai ne priklausomybė, o sutrikimas. Padidintas seksualinis poreikis įtraukas į ligų klasifikacijas, jiems suteikiama pagalba, kaip kad ir anoniminiams narkomanams. Vis dėl to šis sutrikimas yra daug retesnis nei narkomanija ar alkoholizmas. Dažnai tokiu pasiaiškinimu žmonės dangsto gal savo palaidą gyvenimą, gal begalinius ieškojimus.
