Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė pasakoja, kad iki šiol policija tokiais atvejais negalėdavo pradėti ikiteisminių tyrimų, todėl persekiotojams išaugdavo vos ne trigubi sparnai.
„Nes jis gaudavo įrodymą, kad „Štai, matai, brangioji, pasikreipei tu į tą policiją ir ką tau pasakė? Pasakė, kad nieko čia neįvyko“. Na, suprask, tu pati šiokia, tokia ir anokia, tau čia gal paranoja. Ir ta moteris dar kartą gaudavo smūgį, tokį tarsi patvirtinimą, kad tas smurtaujantis žmogus iš tiesų teisus. Jai atrodo: paprašiau pagalbos, paprašiau apsaugos ir man pasakė, kad nieko tokio neįvyko, nuo ko tave čia saugoti. Nes tiesiog nebuvo Baudžiamojo kodekso straipsnio“, – pasakoja J. Cinskienė.
Statistikos departamento duomenimis, 2020 metais policijoje registruota 58,5 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau užregistruotų nusikaltimų – 7,1 tūkst. Tyčinių nužudymų buvo 28, pasikėsinimų nužudyti – 2, seksualinės prievartos nusikaltimų – 19, sunkių sveikatos sutrikdymų – 19, nesunkių sveikatos sutrikdymų – 6732, grasinimų – 301.
Kiek smurto ir kokį persekiojimą patiria su sutuoktiniais ar partneriais išsiskyrę asmenys, statistinių duomenų nėra, bet persekiojimas pavojingas ir tuo, kad tam tikrais atvejais jis gali būti vykdomas kaip pasiruošimas sunkesniam nusikaltimui, pavyzdžiui, fiziniam ar seksualiniam žmogaus užpuolimui.
Didžiausias pavojus – po skyrybų
Kaip pasakoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, praktika ir moksliniai tyrimai rodo, kad kai moteris nusprendžia nutraukti smurtinius santykius, jos gyvybei ir sveikatai kyla didžiausias pavojus, nes smurtautojas suvokia, jog kontrolė slysta iš rankų. Todėl po santykių nutraukimo prasideda persekiojimas, už kurį iki šiol būdavo sunku nubausti.
„Esmė yra tokia, kad kiekvieną kartą kai moteris parodo bent menkiausią ženklą nutraukti santykius, aš jau nekalbu apie tuos atveju, kai ji realiai tai padaro, smurtaujantis asmuo pajunta grėsmę, kad kontrolė slysta iš jo rankų ir tada elgesys tampa visiškai neprognozuojamas. Yra gausybė mokslinių įrodymų, kad tokiu atveju moteriai grėsmė išauga keliolika kartų būti sužalotai ar nužudytai. Lietuvoje šito teisėsauga niekaip nepajėgi įvertinti ir kaip rizikos faktoriaus netraktuoja. Dėl to labai reikėjo tos pataisos, apsaugoti moterį ir nelaukti, kol tai pasireikš konkrečiais akivaizdžiais, lengvai įrodomais fiziniais veiksmais arba, neduok dieve, žmogžudyste. Tada jau, aišku, abejonių niekam nelieka“, – pasakoja pašnekovė.
„Dažnai tas persekiojimas tęsiasi ir gerokai po santykių nutraukimo. Kuo jis pasireiškia? Moteris yra persekiojamos, sekamos važiuojant iš paskos automobiliu, į darbą, iš darbo į namus, stebima prie vaikų ugdymo įstaigų, ypač jeigu kalbame apie mažamečius vaikus, kurie lanko darželius, rašomos įvairiausios žinutės, skambinama, grasinama, atvažiuojama ir stebima darbo vietoje. Šiuo atveju agresyvaus elgesio, paliekančio fizines žymes, nėra. Bet yra tas persekiojimas, nuolatinis kvėpavimas į nugarą, kuris iš tikrųjų be galo moterį veikia psichologiškai“, – sako J. Cinskienė.
Kadangi moteris dažnai pažįsta asmenį, yra turėjusi skaudžios patirties ir tiksliai žino, kokia grėsmė iš tiesų kyla, ji patiria didžiulę įtampą. Tačiau kol nebuvo atsakomybės už persekiojimą, tol bet koks asmens pasirodymas toje pat vietoje kaip ir buvusi sutuoktinė ar partnerė, žinučių siuntinėjimas pareigūnams neatrodydavo kaip grėsmės šaltinis. Juk nedraudžiama būti gatvėje, nedraudžiama siųsti žinučių, kuriose nėra tiesioginio grasinimo nužudyti, kas kad jos siunčiamos šimtais ir grasinimas išsakomas netiesiogiai.
„Iki šiol tai buvo visiškai nebaudžiama“, - teigia J. Cinskienė, pridūrusi, kad daugeliu atveju niekas net nepradėdavo ikiteisminio tyrimo, nebent prasidėdavo tiesioginis fizinis smurtas, kuris palieka žymes.
Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė pasakoja, kad Klaipėdoje prieš kelerius metus buvo nužudyta moteris, kuri nutraukė santykius su prieš ją smurtavusiu vyru, bet jis vėliau ją persekiojo, o galiausiai patykojo laiptinėje ir nužudė. Eidamas į mokyklą negyvą mamą surado nužudytos moters vaikas.
„Iki tol smurto buvo ir to persekiojimo buvo, tiesiog nebuvom pajėgūs užkirsti kelią persekiojimui. Apčiuopiamų įrodymų tai nebuvo. Jis sekioja iš paskos, maža ką. Nedraudžiama žmogui vaikščioti, viskas gi tvarkoje. Bet rezultatą turėjome būtent tokį“, – sako J. Cinskienė.
Vilniuje šią vasarą vyras nušovė žmoną, išgirdęs neigiamą atsakymą į siūlymą susitaikyti.
„Teisėsauga negalėdavo nieko imtis, nes kaip ir nebuvo pagrindo. O kai jau atsirasdavo pagrindas, tada būdavo post factum. Persekiotojas galėdavo pasakyti, kad ėjo pro šalį, buvo netoli ir kur čia tas nusikaltimas. Tai puiki erdvė manipuliacijoms. Bet kai moterys pradės po truputėlį teikti pareiškimus ar pranešimus policijos pareigūnams, kas vyksta, tai ir pasimatys, kad tai sisteminis reikalas. Kad tai nėra „oi netyčia susidūrėme gatvėje“. Ne netyčia, tai labai sąmoningai suplanuotas veiksmas. Tik tam reikia pamatyti platesnį vaizdą. Ne taip paimti konkretų momentą, kad vyras susidūrė su toje pačioje vietoje buvusia žmona. Ne, jis ne šiaip atsidūrė, jis sąmoningai atsidūrė, nes priešistorė rodo, kas vyko iki tol, o vyko baisūs dalykai dėl ko moteris nutraukė santykius su juo, o jisai nenutraukė, jis tęsia persekiojimą. Tai šio momento labai svarbu nepamesti, kas dažnai prapuola iš teisėsaugos akiračio. Bet kai atsiranda teisės aktas, mes galime formuoti praktiką“, – teigia asociacijos vadovė.
Sistema veikia taip: skųsti, skųsti, skųsti
Remiantis Seimo priimtomis Baudžiamojo kodekso pataisomis, persekiotojai, kurie prieš žmogaus valią sistemingai persekioja kitą asmenį, jeigu dėl to nukentėjusysis būna priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, darbą, mokymosi įstaigą arba jaučia neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui ir emocinei būsenai, galėtų būti baudžiami viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba areštu.
„Jeigu žmonės, kenčiantys nuo persekiojimo, pradės skųstis policijai ir policija imsis užkardymo veiksmų, tai tada tas persekiojantis asmuo supras, kad tai nėra nebaudžiama ir tai nėra teisėta. Atsiranda grėsmė užsitraukti sankcijas. Bausmių smurtaujantys asmenys paprastai bijo, nes tai ištraukia jų elgesį į viešumą – tai vienas dalykas. Kitas dalykas, kad paprastai tam žmogui jau visai susigadinti savo biografiją ir dėl darbo, ir dėl aplinkinių nu tikrai nėra smagu ir pageidautina. Pats smagiausias dalykas, kai tu gali viską daryti nepatekdamas į teisėsaugos akiratį“, – sako pašnekovė.
Norint, kad persekiotojas sulauktų pareigūnų atsako, reikės pateikti skundą, išskyrus atvejus, kai yra prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas jau būna pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.
J. Cinskienė sako, kad pateikiant skundą labai svarbu jame pažymėti, kada ir dėl ko buvo kreiptasi anksčiau, nes daugeliu atvejų teisėsaugos institucijos „nepasikelia“ visų dokumentų ir konkretų skundą vertina kaip pavienį incidentą.
„Dažnu atveju policija tai vertina kaip labai konkretų epizodą. Sakykim, 2020 metų spalio 5 dieną pateikiau skundą, tai ir įvertino kaip spalio 5 dienos epizodą. 2021 metu rugpjūčio 10 dieną pasikreipiau, tai ir žiūri, kas įvyko 2021 metų rugpjūčio 10 dieną. Nebent moteris turi pakankamai kvalifikuotą teisininką, turi drąsos, išminties surašyti kad mielieji, kreipiausi jau praeitų metų spalio 5 dieną, dabar kreipiuosi rugpjūčio 10 dieną, na pažiūrėkit pagaliau“, – pasakoja pašnekovė.
Vis dėl to Lietuvos kriminalinės policijos biuras su tuo nesutinka ir sako vertinantys aplinkybių visumą bei pakartotinio smurto riziką, o tai apima ir ankstesnių skundų ar tyrimų vertinimą: „Tais atvejais, kai fiksuojamas pakartotinis smurto atvejis, visada vertinama, kad rizika yra didesnė, tačiau atsižvelgiama ir į ankstesnių tyrimų rezultatą“.
Pasak J. Cinskienės, kai žmogus kreipiasi vieną kartą ir į jo kreipimąsi nesureaguojama, tuomet kreiptis antrą kartą jau labai nedrąsu. Ir svarbiausia, kad pradedama vengti bet kokios pagalbos, net ir tos, kuri visai nesusijusi su teisėsaugos institucijomis.
„Jei pabandai teikti vieną kartą, na gal antrą kartą ir negauni jokio patvirtinimo, kad į tavo nusiskundimus, baimes reaguojama, tu nustoji dėti pastangas. Kiek galima daužyti galvą į sieną? Na, kiek kartų? Vieną, du, tris? Juo labiau, kad tos moterys kariauja keliais frontais iš karto: jos turi atsilaikyti prieš sutuoktinį ar partnerį, kuris tęsia smurtą prieš jas, tada turi kariauti su įstaiga, kad įrodytų, jog jai yra grėsmė, o kiek dar karo zonų yra: dėl vaikų, namų, pajamų, dėl išlaikymo. Kiek gali žmogus atlaikyti?“ – teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.
Pasak jos, priėmus įstatymo pataisą bus galima formuoti naują praktiką, bet, aišku, tam reikės skundus teikiančių drąsių asmenų.
Kitos šalys persekiojimą uždraudė anksčiau
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio vadovė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kuri pati buvo viena iš projekto teikėjų, pamena, kad būtinybė priimti Baudžiamojo kodekso pakeitimus, užkardančius persekiojimą, tapo aiški praėjusioje kadencijoje dirbant Seimo Žmogaus teisių komitete.
„Gilinantis į smurto prieš moteris temą paaiškėjo, kad neturime pakankamos apsaugos nuo persekiojimo. Teko bendrauti su ne viena tokios grėsmės auka, jų leitmotyvas beveik visada buvo tas pats – ištrūkusios iš smurtinių santykių, moterys patirdavo didžiulį psichologinį spaudimą, nuolatines vyrų pastangas kontaktuoti. Nuo šimtų skambučių per dieną iki laukimo prie durų tamsiame daugiabučio koridoriuje“, – rašė politikė.
„Kai pirmą kartą pateikiau šį projektą dar praėjusią kadenciją, keli vyrai Seimo nariai su šypsenomis klausė, ar tai jau reiškia, kad moteriai negalima bus asistuoti. Deja, toks supratimas vis dar pas mus yra gajus. Bet kas, kam yra tekę susidurti su persekiojimu, ar matyti artimą žmogų patiriantį tai, žino, kad tai neturi nieko bendro su meile. Tai yra viena iš smurto formų, dažnai tampanti įžanga į fizinius smurtinius veiksmus“, – pridūrė V. Čmilytė-Nielsen.
2014 metais Europos Sąjungoje atliktas tyrimas, kuris parodė, kad beveik penktadalis apklaustų moterų yra patyrusios persekiojimą, tačiau net du trečdaliai persekiojimo atvejų nepatenka į teisėsaugos akiratį.
Lietuva tapo 21-ąja Europos Sąjungos valstybe, kuri priėmė tokį įstatymą. Kriminalizuoti tyčinį pasikartojantį kitam asmeniui grėsmę keliantį elgesį, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus, reikalauja ir Stambulo konvencija, kurios Lietuva dar nėra ratifikavusi.
Policija: mums bus lengviau taikyti atsakomybę už psichologinį smurtą
Priėmus pataisas dėl neteisėto žmogaus persekiojimo policijai bus lengviau taikyti baudžiamąją atsakomybę už psichologinio smurto panaudojimą, tikisi Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.
Iki šiol policijos pareigūnai už psichologinį smurtą taikydavo kitas Baudžiamojo kodekso nuostatas, kurios kalba apie grasinimą nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą, žmogaus terorizavimą ir bauginimą, veiksmų laisvės suvaržymą ar nusikaltimus privataus gyvenimo neliečiamumui.
Tačiau šios nuostatos iš esmės numatė atsakomybę už apysunkius nusikaltimus, kas reiškia, kad ne tokie intensyvūs bauginimo veiksmai iki šiol nebūdavo baudžiami.
Tarkime, kai kalbama apie žmogaus terorizavimą, reikia įrodyti, jog tai sistemingas psichologinis smurtas ir bauginimas, kuris pasireiškia grasinimais, nukreiptais į asmens gyvybę, sveikatą ar turtą. Toks grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, tai yra nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas.
Į terorizavimo sąvoką patenka ypač didelio intensyvumo persekiojimo atvejai, pasižymintys grasinimais ir bauginimais. Tačiau vertinant, ar asmuo terorizavo, ar sistemingai baugino žmogų, reikalaujama didelio veikos intensyvumo, tai turi būti dar pavojingesnė veika nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą.
Pasak Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų, priėmus naujas pataisas, kriminalizuojami mažiau pavojingi veiksmai, o tai reiškia, kad taikyti atsakomybę bus lengviau.
