O dabar pereikime prie žodžio „atsitiktinumas". Kaip dažnai ir mielai jį tariame, kai mums nutinka koks nors sveiku protu nepaaiškinamas dalykas.
Šio žodžio reikšmė labai aiški: atsitiktinumas yra tai, kas mums atsitinka. 0 atsitikti gali ir gerų, ir blogų dalykų, bet visada tik tokių, kokius sukėlėme patys savo mintimis, pojūčiais ar žodžiais. Viena mano draugė ne per seniausiai grįždama iš darbo pamatė vitrinoje nepaprastai gražią palaidinukę. Ji kainavo apie porą šimtų markių, tačiau ji tiek pinigų nebuvo pasiėmusi, čekių ir kredito kortelę, kaip tyčia, irgi buvo pamiršusi namie. Iš pradžių ji dėl to per daug nenusiminė, nes kitą dieną vėl turėjo eiti pro tą parduotuvę, taigi pagalvojo: nenusipirko šiandien — nusipirks rytoj. Užtat kaip ji nusivylė, kai sužinojo, jog jos dydžio palaidinukės visos parduotos, o užsakyti jų papildomai, deja, nėra galimybės.
Kai po kelių dienų kalbėjomės telefonu, aš pasiūliau jai įtempti visą vaizduotės galią ir įsivaizduoti save besipuikuojančią su ta taip geidžiama palaidinuke, pajusti, kaip ji švelniai glosto jos odą ir apskritai pajusti tą džiaugsmą, kurį patirtų užsivilkusi tokią palaidinukę ne mintyse, o iš tikrųjų. Kaip tik taip ji ir darė kiekvieną dieną po kelis kartus. Kai po poros savaičių susitikome, ji papasakojo man, kad jai išties smagu mėgautis tokiais vaizdiniais ir kad kaskart baigdama tokį „seansą" ji pati sau pasakanti: „Labai ačiū už tokią nuostabią palaidinukę!"
Maždaug po mėnesio ji darbo reikalais nuvažiavo į Miuncheną. Per pietų pertrauką nuėjo į Marijos aikštę pasiklausyti garsiosios varpų muzikos. Staiga kažkokia keista nuojauta paakino ją pasukti į šoninę gatvelę. Ji vėliau man aiškino, kad tai buvo nesąmoningas poelgis, tiesiog vidinis balsas paragino ją taip padaryti. Atsidūrusi priešais vienos madų parduotuvės vitriną ji net išsižiojo iš nustebimo. Taip, jūs atspėjote: vitrinoje buvo tokia pat palaidinukė su nuoroda, kad tai paskutinis egzempliorius, todėl parduodamas su nuolaida, tik už 95 markes! Vėliau tiesiog netverdama iš laimės ji man pasakojo telefonu, kad iš karto supratusi, jog tai bus kaip tik jos dydžio palaidinukė, kad neapsirikusi, ir taip įsikarščiavo, kad negalėjau jos sustabdyti.
Bet nepamirškite, kad ta mano draugė prieš tai mėnesį įtemptai galvojo, kaip gauti tokią palaidinukę. Taigi ir šiuo atveju tariamas atsitiktinumas, kaip ir visada, buvo tik amžinai galiojančio gamtos dėsnio, kad nėra pasekmių be priežasties, pasireiškimas. Juk kaip dažnai kiekvienam iš mūsų pasitaiko, kad vos pradedame apie ką nors įtemptai galvoti, kaip, žiūrėk, jis jau skambina telefonu ar tiesiog sutinkame jį gatvėje. Tokių pavyzdžių galėčiau čia pateikti labai daug, bet neabejoju, kad su tokiais reiškiniais ir patys ne kartą esate susidūrę. Todėl geriau pamėginsiu smulkiau paaiškinti priežasties ir pasekmės tarpusavio ryšį.
Kas yra priežastis ir pasekmė
Kai tik galvoje kyla kokia nors mintis, ją iš karto palydi atitinkamas jausmas. Per dieną jus aplanko daugiau kaip 50 tūkstančių minčių. Tik nedaugelis iš jų, jums patiems net nespėjus jų sąmoningai suvokti, palydimos jūsų irgi nesąmoningai duoto įsakymo. Tarkime, kad aš nekantriai laukiu pasimatymo su broliu. Toje mintyje yra A: aiškus įsakymas pasimatyti su broliu, ir B: džiaugsmas dėl tokio susitikimo. Kad susitiksiu su juo, jokių abejonių nekyla, neaišku tik, kada tai bus.
Taigi noras turi kitokią eigą nei mintis, pavyzdžiui, „Įdomu, koks rytoj bus oras". Iš esmės tai lygiai tokia pat mintis kaip ir noras įsigyti naują automobilį, tiktai tuo momentu ji ne taip slegia mane, nes aš taip intensyviai negalvoju apie tai, be to, ji nesusijusi su jokiomis abejonėmis. Jei jūsų noras turėti naują automobilį įgytų tokių pat aiškių papildomų požymių (įsakymo, jausmo, džiaugsmo), tai jis išryškėtų, sustiprėtų. Tačiau tą norą turėti naują automobilį pirma dar reikia apsaugoti nuo abejonių „šmėklos", jūs turite stengtis save psichologiškai įtikinti, kad tai padaryti pajėgsite. Pirmojo pavyzdžio atveju viso to nereikia, nes jūs nė kiek neabejojate, kad jūsų brolis tikrai atvažiuos.
Todėl jums gali tekti labai ilgai puoselėti didesnį norą, pavyzdžiui, įsigyti naują namą ar automobilį. Kiekviena pasekmė turi priežastį. Ledas susidarys tik tada, kai vandenį atšaldysim žemiau nulio laipsnių, o garas — kai vandenį ilgai šildysime arba užvirsime. Visi mes mokykloje girdėjome apie gamtos dėsnius, o apie konstruktyvų mąstymą ten nesimokėme, nes ir patys mokytojai apie jį mažai ką težino.
Sunku išsukti iš praminto kelio ir ieškoti naujų idėjų. Tam dažnai prisireikia kokio nors tikrai neeilinio įvykio, kad mums nebeliktų jokios kitos galimybės kaip tik tikėti, kad viskas baigsis gerai. Tikriausiai jūs dabar paklausite, kodėl gi taip yra. Mat viskam gyvenime savo laikas, viskas turi prasmę; dažnai gyvenimas jums neleidžia rinktis ir delsti. Vėliau daugeliu atvejų jūs pripažįstate, kad tuomet pasielgėt geriausiai ir pačiu laiku.
Jūs tikriausiai paprieštarausite, kad ne kartą jums teko pasielgti taip, kad paskui gailėjotės. Nesiginčiju, tikiu, kad taip galėjo atsitikti, bet vis dėlto norėčiau, kad jūs žinotumėt štai ką: jei būtumėt daugiau vadovavęsi savo jausmais ir intuicija, o ne blaiviu ir racionaliu protu, tai tikrai būtumėt pasinaudoję pačiu pirmuoju ir todėl pačiu geriausiu sprendimu, kurį minėjau pačioje pradžioje.
Pamėginkite apie mėnesį daryti tik tai, ką sako jūsų jausmai, ir pamatysite, kad jūsų gyvenimas turi dar nepažintų ir labai jaudinančių savybių. Pamaloninkite save tokia proga, juk taip darydami nieko neprarandate. Taigi paklauskite savo nuojautos, kas, jos nuomone, jums naudinga, ir ji stebėtinai tiksliai duos jums patį geriausią atsakymą.
Svajokite kuo dažniau — visada, kai tokia nuotaika. Pavyzdžiui, jei tik jūsų jausmai sako, kad jūs galėtumėt laukti iš gyvenimo ir įdomesnių dalykų negu nuobodi valdininkėlio tarnyba ir pataikavimas savo viršininkams, tai duokite valią savo fantazijai. Įsivaizduokite pačias netikėčiausias situacijas. Vaizduokitės, kad esate laisvas, nepriklausomas, laimingas ir turtingas. Pasinerkite į tokias svajones, mėgaukitės jomis. Ir kuo daugiau dėmesio jūs skirsite tokiems impulsams, jų jėgai ir energijai, tuo didesnė tikimybė, kad kada nors visa tai išsipildys.
Tada jums pasirodys, kad įvyko tikras stebuklas ir tai iš tiesų bus stebuklas. Kaip jūs pats išsirutuliojote iš vienos mažos sėklelės, o dar anksčiau egzistavote tik kaip mintis tėvų galvose, taip dabar jūs išleidžiate į pasaulį savo paties „sielos kūdikį". Juk iš esmės kiekviena mintis gali tapti fizine realybe, jei ji, kaip ir kūdikis, bus pakankamai ilgai išnešiota. Visi gerai žinome, kad nuo apvaisinimo iki kūdikio gimimo praeina devyni mėnesiai. Tiktai nežinome kito dalyko: kiek laiko reikia, kad jūsų noras išsipildytų. Daug priklauso ir nuo to noro intensyvumo, nes tik toks noras, kurį jūs palaikote visomis savo jėgomis ir kuriuo nė kiek neabejojate, kuris po vieno, dviejų, trijų, šešių, dvylikos mėnesių jums tebėra ne mažiau svarbus kaip pačią pirmąją dieną, trumpai tariant, tik dominuojanti idėja jūsų sieloje gali išaugti ir suvešėti ir galutinai materializuotis.
Gimimo, kitaip sakant, jūsų idėjos pasireiškimo šiame pasaulyje momento jūs visai negalite numatyti. Tokie dvasios dėsniai buvo prieš tūkstančius metų, tokie yra šiandien, tokie liks rytoj ir tolimiausioje ateityje. Teigiamos svajonės nieko nekainuoja. Tas namas, kuriame dabar gyvenate, kažkada su visomis smulkmenomis egzistavo tik architekto galvoje, jo vaizduotėje, paskui buvo perkeltas į popierių ir galiausiai pagal tuos brėžinius pastatytas.
Vaizduotė būtina visiems dailininkams. Pavyzdžiui, iš pradžių tapytojas aiškiai, su visomis spalvomis, mato būsimą paveikslą savo vaizduotėje. Tai galite ir jūs. Paklauskite sėkmingai savo gyvenimą tvarkančių žmonių, kaip jiems pavyko tokiais tapti. Jų atsakymams bus bendra tai, kad visi jie pradėjo nuo idėjos, kuri kartu su stipria valia, atkaklumu ir tikėjimu ir atvedė juos prie sėkmės. Bet kokio fizinio pasireiškimo pradžia visada būna mintis, idėja. Sėkloje jau egzistuoja visas medis, nors dar tik įvaizdžio pavidalu, vikšre slypi gražios peteliškės užuomazga. Jei tą mintį, tą idėją jūs norėtumėt vadinti Dievu, aš neprieštarauju. Viskas taip paprasta, viskas tiesiog guli mums prieš akis, tik kaip kartais sunku pastebėti pačius akivaizdžiausius dalykus!
Pabandykite įsivaizduoti
Vaizdiniai, įvaizdžiai jungia mūsų dvasinį ir fizinį pasaulius. Viskas prasideda nuo minties. Tas beribis intelektas, kurį mes Vakarų pusrutulyje vadiname Dievu, kitose pasaulio dalyse vadinamas įvairiausiais vardais — Alachu, Buda, Brama, Jehova, Mahometu. Ir visiškai nesvarbu, kokiu vardu vadinsite tą jumyse slypinčią galią, svarbu tik suvokti, kad ta galia, ta jėga rūpinasi jumis visada, kai tik ja tikite ir pasikliaujate ja.
Kodėl, pavyzdžiui, Lurdas ar Čenstochova garsėja neįtikėtinais ligonių išgijimais, kurie vadinami stebuklais? Jei apklaustumėte visus tų garsiųjų Prancūzijos ir Lenkijos vietų lankytojus, tai pamatytumėt, jog juos galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmai grupei būtų galima priskirti tuos, kurie nedvejodami paaukotų gyvybę už tai, kad galėtų, pavyzdžiui, bent prisiliesti prie šventosios Marijos, kurie dieną ir naktį karštai tiki, kad ji juos pagydys. O antrai grupei priskirtini tie, kurie girdėjo, kad tose vietose žmonės kartais netikėtai pasveiksta, ir iš smalsumo vyksta ten pasižiūrėti su neaiškia viltimi, kad ir jiems taip atsitiks.
O kaip dabar atsakytumėt į tokį mano klausimą: kurioje grupėje reikėtų ieškoti stebuklingai pasveikusių žmonių? Neabejoju, kad visi atsakysite, jog pirmoje. Šventieji paveikslai ar skulptūros yra žmogaus rankų kūriniai, jie patys savaime jokių galių neturi, kol patys žmonės jiems jų nesuteikia. Lurdo vanduo skaidrus ir švarus, tik jokiu būdu ne šventas. Ne veltui Biblijoje pasakyta: „Ne aš tave pagydžiau, tavo tikėjimas tave pagydė". Tai Kristaus žodžiai, ir apskritai Kristus Šventajame Rašte ne kartą kartoja, kad dieviškų galių yra kiekviename žmoguje. Tam tikėjimui su-
stiprinti ir vaizdiniams paremti svarbi priemonė yra afirmacija (patvirtinimas, paliudijimas, teigimas; iš lotynų k. žodžio „flrmus" — stiprus, tvirtas). Štai keli tokių teigimų pavyzdžiai:
• Man nepaprastai sekasi.
• Sekasi viskas, ko tik imuosi.
• Esu visiškai sveikas fiziškai ir dvasiškai, iš manęs trykšte trykšta energija.
• Mano gyvenimas skleidžiasi kaip nuostabaus grožio gėlė.
• Mėgaujuosi gyvenimu, nes turiu viską, ko tik širdis geidžia.
• Myliu save tokį, koks esu.
• Esu laimingas ir kupinas džiaugsmo jau vien dėl to, kad gyvenu.
• Esu ramus, nesikarščiuoju, man visada užtenka laiko sau pačiam.
• Man kasdien vis geriau ir geriau visais atžvilgiais.
• Be jokių pastangų visa geriausia plaukia pas mane.
• Mano vedybinis gyvenimas su... kasdien vis sklandesnis.
• Gausumą visais pavidalais priimu ir laikau jį savaime suprantamu dalyku savo gyvenime.
• Viskas, ko tik imuosi, man einasi lengvai, be vargo.
• Esu laimingas, kad gyvenu ir mėgaujuosi sėkme.
• Man labai patinka viskas, ką tik darau.
• Visas mano gyvenimas gerėja.
• Dėkoju Dievui už tokią nuostabią žmoną (nuostabų vyrą), su kuriuo gyvenu.
• Dievas myli mane ir rūpinasi manimi.
• Dievo meilė pripildo mano sielą.
• Esu mylimas(-a) Dievo sūnus (Dievo duktė).
• Dievas vairuoja visus mano žingsnius ir vadovauja visiems mano veiksmams.
• Viskas visada paklūsta dieviškajai tvarkai.
• Dėkoju už savo nuostabų gyvenimą, kupiną laimės, turto ir sėkmės.
Veidrodėli, pasakyk!
Išbandykite keletą pratimų prieš veidrodį. Žvilgtelėkite į save veidrodyje ir ištarkite: „Aš tave myliu". Kreipkitės į save vardu. Kai aš pabandžiau taip padaryti pirmą kartą, tai man norėjosi bėgti šalin, susiėmus už galvos. Man iš tiesų buvo labai nesmagu, nesiryžau net pažvelgti sau į akis. Tada pabandžiau truputį pakeisti kreipimosi turinį. Tariau pats sau: „Peteri, tu geras vyras, bet tik vidutiniškas verslininkas!" Toks kreipimasis man pasirodė jau visai priimtinas. Dabar supratau, kad visada galiu būti tik toks, kokiu pats save laikau, ir pradėjau lepinti save štai tokiais žodžiais: „Peteri, tu tikras laimės kūdikis, man tinki toks, koks esi, ir myliu tave iš visos širdies!" Juk jei nemylėsite pats savęs, tai ir niekas pasaulyje nemylės jūsų. Kartkarčiais tardamas tokius žodžius aš vis dėlto vengdavau žiūrėti sau į akis, tačiau vos po trijų dienų netikėtai pajutau, kad tardamas tuos žodžius ar klausydamasis jų imu džiaugtis.
Pratimams prieš veidrodį galite panaudoti čia mano pasiūlytus teigimus arba patys sugalvoti panašius, bet teigiamus. Poveikis didžiulis, ypač kai pasitelkiama ir vaizduotė (vaizdiniai). Nepamirškite: jūsų vidinės akys žiūri į jus tokį, kokį jūs įsivaizduojate save ateityje. O dabar šalia įsivaizduojamo lytėjimo pojūčio ir nuojautos atsiveria dar vienas kanalas — jūs galite pasiklausyti, koks nuostabus žmogus esate. Todėl po 15 minučių, skirtų įsivaizdavimui, reikėtų dar 3—7 minutes skirti afirmacijai (patvirtinimui, teigimui).
O kaip gi buvo iki šiol, kokios nuotaikos vyravo jūsų vidiniuose monologuose ir ką apie jus kalbėdavo aplinkiniai? Ar maža jame buvo štai kad ir tokių teiginių:
• Tinginy tu neraliuotas, nieko gero gyvenime niekada nepasieksi!
• Gyvenimėli, kada tu pablogėsi!
• Ne tau, Martynai, mėlynas dangus!
• Žinok savo vietą!
• Aukščiau bambos neiššoksi!
• Kuklumas puošia žmogų!
• Pinigai? Fe, koks purvas!
Daugiau nevardysiu, nes man norėtųsi rašyti apie teigiamus, o ne apie neigiamus dalykus. Tačiau dažnai tiesiog neišvengiama gretinti priešybes. Taigi jums vertėtų susidaryti savo teigiamų vidinių posakių bei vaizdinių rinkinį, kad galėtumėte atsispirti, kai tik jūsų kolegos ims jums patarinėti ar guosti jus maždaug tokiais posakiais, kuriuos ką tik citavome. Jei jūs uoliai lavinsitės, tai jūsų pasitikėjimas savimi greit taip išaugs, kad jūs imsite labiau gerbti save ir savo nuomonę. Juk tai, kas darosi jūsų vidiniame pasaulyje, priklauso tik nuo jūsų pačių. Tik jūs pats atsakote už tai, kaip klostysis jūsų reikalai ateityje. Savo visatoje viešpataujate tik jūs vienas, o ne jūsų draugai, mokytojai ar tėvai. Tai aš visada kartojau ir be paliovos kartosiu toliau.
O dabar pasižiūrėkime, kokie vaizdiniai ir kokie teiginiai būdingi daugumai žmonių. Štai Fricas Musteris atsikėlęs rytą praveria langą ir mato — lauke lyja. „Koks sumautas oras! Taip ir maniau, kad šiandien lis." Pusryčiaudamas pramuša kiaušinį — kietas! Iš karto priekaištauja žmonai, primena jai, kad dar nė karto nėra tinkamai išvirusi kiaušinių ir kad apskritai pastaruoju metu ji jau visiškai nebe tokia kaip anksčiau. Ir pusryčiaudamas su kiekvienu kąsniu jis praryja po gerą porciją pykčio ir nepasitenkinimo. Paskui sėdasi į automobilį, važiuoja į darbą. Užsidegus žaliai šviesoforo akiai, priešais jį važiuojantis vairuotojas truputį sudelsia. „Mulkis! Kretinas! Matyti, kad teises bus išlošęs loterijoje!" Eidamas į savo darbavietę dar suspėja nusipirkti laikraštį, tapusį beveik privaloma kasdiene lektūra Vokietijoje. Atsiverčia, o ten — žmogžudystės, korupcija, karai, grobimai ir panašiai. Tetrūksta tik, kad šefas aprėktų ar kad jo mėgiamas futbolo klubas vėl praloštų eilines rungtynes! Jis visas verda pykčiu.
Sutinku, kad gal kiek ir perdėjau, tačiau jūs juk suprantate, ką norėjau pasakyti. Visa tai buvo puikūs pavyzdžiai tų vaizdinių ir teiginių, kurie duoda pačių blogiausių rezultatų — ligų, nelaimių, finansinių nuostolių ir taip toliau. O ką gi pasakys tas mūsų Fricas Musteris, kai šitokios jo mintys sudygs? „Ir kodėl taip turėjo atsitikti kaip tik man, o ne kam kitam?" — piktinsis jis. O dėl tokios „neteisybės" kylantis pyktis bus tik naujų sunkumų, problemų ir galimų finansinių nuostolių sėkla. Tai panašu į neigiamybių užburtą ratą, tik dauguma žmonių to nesuvokia ir negali iš jo ištrūkti. Natūrali to pasekmė yra ir visos mūsų civilizacijos didžiosios rykštės — širdies ir kraujagyslių ligos, infarktas, hipertonija ir taip toliau.
Apskritai reikėtų gerai įsisąmoninti, kad visos jūsų kūno ligos yra tik sielos pavojaus signalai: fiziniais skausmais ji primena apie save, apie savo bėdas. Siela taip perspėja, kad jūsų gyvenime ne viskas gerai. Tai ji darė jau ir anksčiau, bet jūs į tai nekreipėte dėmesio, tai dabar ji šaukia jums skausmu. Jei jūs žinotumėte, kaip viskas susiję, tai galėtumėte ir tą skausmą pašalinti. Bet jei dar nesate subrendęs dvasiškai, kad suvoktumėt šį sielos skundą ir imtumėt taisyti savo gyvenimą, tai siela griebiasi paskutinės priemonės atkreipti dėmesį į savo bėdas — ligos. Siūlyčiau perskaityti jums Bodo J. Baginsi ir Šalilos Šhamamon knygą «„Reiki" — universali gyvybės energija kūnui ir sielai savarankiškai gydyti», kurią išleido Eseno „Synthesis" leidykla. Perskaitę sužinosite, kokias konkrečias ligas sukelia įvairios dvasinio pobūdžio negerovės.
Kad tas ryšys tarp priežasties ir pasekmės būtų dar akivaizdesnis, pasitelkime dar vieną pavyzdį. Tarkime, kad neandertalietis kas vakarą grįždavo iš medžioklės su laimikiu į savo olą pas mylimąją. Kartu pavakarieniavę keptos žvėrienos, suguldavo pasidžiaugti vienas kitu prieš miegą ant lokio kailio. Taip kartodavosi kas vakarą. Kasmet neandertaliečio šeima padidėdavo, jam reikėdavo sumedžioti vis daugiau, ir vis daugiau tekdavo išlieti prakaito, kol parsitempdavo laimikį į savo olą. Gyvenimas tapo ištisiniu alinančiu darbu, kurį skaidrino vienintelis malonumas - mylėtis su savo gyvenimo drauge. Tas neandertalietis nesuvokė, kad kaip tik dėl to vienintelio jo malonumų šaltinio — erotinių žaidimų —jam kaskart sunkiau išmaitinti vis didėjančią šeimą. To ryšio jis nesuprato, nesuvokė, kad meilės žaidimai kaip tik ir yra mažųjų neandertaliečiukų atsiradimo priežastis.
Kuo gi skiriasi mūsų Fricas Musteris nuo to neandertaliečio? Jūs teisūs — niekuo: jie abu, nesuvokdami priežasties ir pasekmės ryšio, leidžia veikti tai pačiai priežasčiai, dar smarkiau sukdami užburtą ratą. Niekas, ką kalbate, ką galvojate, ką jaučiate ir ką darote, nelieka be pasekmių! Šiame pasaulyje negalima pabėgti nuo savęs, nes savo pasąmonės apgauti tikrai nepavyktų. Prisiminkite nusikaltimus, kurie atskleidžiami dėl „išlindusios ylos". Visi mes turime sąžinę, vieni švarią, kiti neramią. Todėl net vagis ar žudikas savo nusikaltimus iš pradžių apgalvoja, suplanuoja ir dažniausiai tada jų galvoje sukiojasi mintis „Tikriausiai manęs nesugaus". Abejonė tokia stipri, kad beveik visai nustelbia viltį „Ne, jie manęs tikrai nesugaus!" Aišku, kad galiausiai realizuojasi dominuojančios abejonės, nors jiems, žinoma, mielesnis būtų kitas variantas.
Kaip Markas pasveiko
Mažą berniuką, kuris labai smarkiai kosėjo, kartą aplankė teta, šiek tiek nusimananti apie įtaigą. Šnekučiuodama su berniuko motina, ji atkreipė dėmesį, kad berniuko kosulį mama palydėdavo maždaug taip: „Kuo toliau, tuo blogiau — bijau, kad Markas to kosulio niekada nebeatsikratys!" Berniuko teta suprato, kad sūnėno pasąmonė sugeria tokias pesimistines motinos prognozes taip godžiai, kaip kempinė vandenį. Teta paaiškino apie ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Kadangi jos klausytoja tokį aiškinimą priėmė labai palankiai, tai jos labai greitai sutarė, kad nuo kitos dienos pradės raminti berniuką ir kelti jo nuotaiką. Taigi, kai kitą dieną berniukas ėmė smarkiai kosėti, mama kreipėsi į ligonį jau visai kitaip: „Markai, tu kasdien sveiksti, matau, kad užaugęs būsi stiprus vyras". Po kokios savaitės teta vėl apsilankė pas juos. Šį kartą ji papasakojo giminaičiui apie jo bendraamžį, kuris vakarais melsdamasis prašydavo Dievulį išgydyti jį nuo kosulio. Vakare moterys išgirdo, kad Markas prieš miegą prašo Dievulio, kad pagydytų jį, kaip tą berniuką, apie kurį pasakojo teta. Truputį nepatenkintas, kad Dievas pirma išgydė ne jį, o kitą berniuką, savo prašymą jis baigė tokiais žodžiais: „Dabar aš žinau, kad Tu pagydysi ir mane, tik būk geras, paskubėk truputėlį, nes aš taip seniai laukiu". Kitą dieną jo motina pastebėjo, kad žaisdamas jis mažiau bekosti, o po savaitės ir visai nustojo.
Kuo nors patikėję vaikai sugeba iš karto, nelaukdami, kol protas neutralizuos tą tikėjimą, priimti sprendimą. Ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Ir jūs būkite kaip tie vaikai". Padrąsinkite vaikus, tik venkite kalbėti apie ligas, neviltį, baimę. Tokiu būdu jau ankstyvoje jaunystėje įstatysite savo vaiką į teisingą kelią, kuris nuves jį į sveiką, laimingą gyvenimą. Konstruktyvaus mąstymo jėgą galima labai sėkmingai panaudoti visose gyvenimo srityse, siekiant sveikatos, turto, laimės, sėkmės, meilės, draugystės. Tik paklausę amžinųjų tiesų ir pakeitę savo mąstymą bei žodyną, galėtumėte išspręsti per daug metų susikaupusias problemas. Taip jūs pakeisite ir visą savo aplinką. Netinkami žmonės nutols nuo jūsų. Jūs beveik automatiškai užmegsite ryšius su tais žmonėmis, kurie dvasiškai jums artimi ir kurie galės tobulėti kartu su jumis. Bet pirmiausia turite pradėti nuo savęs. Jei sėkla nesudygsta ir pradeda pūti, tai sodininkas paprastai ieško ne tik kitos sėklos, bet keičia žemę. Bet ir derlingiausioje žemėje prasta sėkla nesudygs.
Pavyzdžiui, jei jūs jaučiatės vienišas ir norite susirasti draugę, tai išbandykite tokį patarimą: liaukitės ieškoti, geriau tegu jus suranda! Karštligiškai ieškodami partnerės, jūs užblokuojate energijos srautą, kuris jau seniai žino, kokios jums reikia. Taigi paprasčiausiai meskite tas paieškas ir atsiverkite naujai patirčiai. Vakare prieš eidamas į alinę, ramiai atsisėskite ir garsiai ištarkite pats sau: „Žinau, kad begalinis intelektas manyje gerai žino, kokia partnerė man reikalinga. Dabar einu į „Karalienės alinę". Ten galiu sutikti reikiamą partnerę." (Visai nesvarbu, kur jūs ruošiatės eiti — į parduotuvę, pabėgioti ar dar kur nors, galite duoti žinią apie tai savo intelektui. Taip pat nurodykite jam, kiek laiko ten būsite. Pavyzdžiui, galite pareikšti kad ir taip: „Aš nuo dešimtos iki dvyliktos valandos būsiu „Karalienės alinėje".) Po to nuvykite į šalį visas mintis ir atsiduokite pasąmonės valiai. Po kelių dienų ar savaičių — tiek jau jūs tikrai turėtumėt ištverti —jūs pastebėsite aplink save kitus žmones, o gal net ir svajonių partnerę.
Tik nesikarščiuokite, neskubėkite reikšti nuomonę šiuo klausimu, o geriau pagalvokite, ar visos jūsų ligšiolinės pastangos priartino jus prie tikslo — susirasti partnerę, ir ar ne paprasčiau būtų patikėti tą darbą jūsų pasąmonei, kuri niekada nepavargsta.
Gabė, gera mano pažįstama, nebuvo bjaurusis ančiukas, tačiau laimėti grožio konkurse neturėjo jokių galimybių. Tačiau ji buvo draugiška mergina, puiki kolegė, nuoširdi ir šiuolaikinė. Gyveno skoningai įrengtame dviejų kambarių butuke ir kiekvieną vyrą būtų pavergusi kulinariniais sugebėjimais. Gabė ne kartą buvo nusivylusi asmeniniu gyvenimu, todėl paprašė manęs jai padėti susirasti draugą. Pirmiausia aš su malonumu priėmiau jos kvietimą užeiti pas ją pavakarieniauti, nes žinojau, kad sunešiočiau batus, ieškodamas kitos taip puikiai gaminančios valgį šeimininkės. Po nepaprastai skanios omarų sriubos ji jau nebepajėgė suvaldyti savo nekantrumo kuo greičiau man išsipasakoti, ir tik kai priminiau, kad kepsnys jau pradėjęs svilti, ji susivaldė ir nudūmė į virtuvę.
Taigi po vakarienės Gabė ramiai man viską išsipasakojo. Ji apie penkerius metus ieškanti tokio vyro, su kuriuo galėtų praleisti ne tik kelias malonias valandas lovoje, bet ir visą likusį gyvenimą: skaito skelbimus laikraščiuose, lanko roko koncertus, futbolo rungtynes, diskotekas ir kitokius renginius. Aš patariau jai pirmiausia įsivaizduoti, kaip būtų puiku, jei jos svajonių princas gyventų kartu su ja jos svajonių bute, ir patariau tai įsivaizduoti kas vakarą prieš miegą. Antra, — garsiai ir aiškiai visam pasauliui pareikšti, kur kiekvieną akimirką būtų galima ją sutikti. Na ir galiausiai patariau jai kiekvieną rytą atsistojus priešais veidrodį kartoti sau pačiai: „Gabe, tu tikrai verta meilės patraukli mergina - geriausia dovana bet kuriam vyrui!" Primygtinai paraginau ją taip kartoti, kai tik pajus abejonių ar atslenkančią vienatvę. Jai toks pasiūlymas baisiausiai patiko ir ji karštai prižadėjo man, o pirmiausia sau pačiai, bent jau tris mėnesius griežtai vykdyti mano nurodymus.
Nors per tuos tris mėnesius žiūrint iš šalies jos gyvenime neįvyko absoliučiai jokių permainų, tačiau telefonu ji man prisipažino: „Nepaisant to, kažkokia nuojauta manyje tvirtina, kad viskas turėtų pakrypti į gerąją pusę". Taigi teigiamos mintys ir vaizdiniai paliko ženklus jos sieloje. Nuo tada ji atsipalaidavo ir atsidavė savo pasąmonės valiai. Po penkių savaičių susipažino su Filipu, juvelyro iš Tiubingeno sūnumi. Jis pastebėjo ją kažkokioje užkandinėje ir, atrodo, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, nes štai jau antri metai jie yra sukūrę šeimą. Kadangi ji garsiai skelbė visam pasauliui, kur ją galima sutikti, tai Filipas tiesiog negalėjo jos nesutikti.
Kartais iš tiesų patartina po tam tikro laiko atsipalaiduoti ir leisti veikti pasąmonei, jei jaučiate, kad dvasinis darbas jau nebereikalingas, kad galima atsiduoti likimo valiai. Gabė laiku pajuto tą akimirką, laiku atsipalaidavo, ir jos pasąmonė jau po penkių savaičių atsidėkojo jai už tą pasitikėjimą.
Jūsų pasąmonė visada stengiasi jus skatinti, stumti į priekį, bet su sąlyga, kad jūs duosite jai teisingus teigiamus nurodymus, nes pasąmonės jėgoms įsakymą gali duoti kiekvienas stiprus jūsų jausmas. Pasąmonė neskiria gėrio nuo blogio, tą galite padaryti tik jūs, vadovaudamiesi savo protu, kuris turi visas galimybes analizuoti ir vertinti viską, kas atsitinka jūsų gyvenime, todėl jūs patys ir turite kontroliuoti, valdyti savo gyvenimą. Juk joks tarnas tuo pačiu metu negali būti ir pats sau šeimininkas. Jūs turite pasakyti, ką jam daryti. Geras tarnas nesvarsto šeimininko įsakymų, bet klauso ir vykdo juos. Jūsų sąmonė renkasi, o pasąmonė tik atlieka. Kuo anksčiau jūs suprasite tokį pasiskirstymą, tuo greičiau galėsite būti savo likimo kalviu, nukreipti jį norima linkme savo paties naudai, nes gyvenimas visada linkęs padėti jums veržtis pirmyn.
dykai.lt
