Daiva SAVICKIENĖ
Šią savaitę prakalbus apie siūlymus Lietuvos mokyklose įvesti privalomas tikybos pamokas tokiai minčiai pasipriešino net vyskupai.
Seime buvo įregistruotos pataisos, kuriomis siūloma įteisinti privalomas tikybos pamokas pradinio ir pagrindinio ugdymo programas vykdančiose mokyklose. Tai pasiūlyta nesitarus su švietimo ar Bažnyčios atstovais.
Sulauktų atvirkštinės reakcijos? Naujomis pataisomis siūloma, kad tėvai spręstų, ar tikybos mokytis atskirai, ar integruotai su etika. Tik sulaukęs 14 metų moksleivis turėtų teisę pasirinkti, ko jam mokytis – etikos ar tikybos. Dabar iki vaikui sueina 14 metų, ko mokytis – tikybos ar etikos – sprendžia tėvai. Vėliau moksleivis gali apsispręsti pats. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad „tinkamas religinis ugdymas gali daryti didelį poveikį ugdant žmogiškumą ir užkertant kelią vaikų bei jaunimo nusikalstamumui“.
Pataisas pateikusių politikų manymu, dabartinė pasirinkimo teisė sudaro prielaidą skirtingam šių dalykų pasirinkimui – vienais metais galima rinktis vieną dalyką, kitais – kitą. Kartu esą „neužtikrina galimybių mokiniui susipažinti su tomis dvasinėmis vertybėmis, kurias teigia religija ir kurių reikia bręstančiai asmenybei“. Politikai mano, kad tėvų apsisprendimą dažniau lemia asmeniniai motyvai ir išoriniai veiksniai nei mokyklinės programos ar mokytojo poveikis.
Tokie siūlymai daugeliui atrodo keisti. Panevėžio miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Eugenijus Kuchalskis mano, kad tikyba blogo nemoko, tačiau vis dėlto neturėtų būti privaloma ne katalikiškos pakraipos mokyklose. Visų pirma atsirastų organizacinių problemų. Visoje šalyje gyvena įvairių tikėjimų žmonių, dabar pasaulis atviras, tad gali kilti problemų, kas dėstytų tikybą. Jo nuomone, šiuo atveju turėtų būti pasirinkimo laisvė.
„Kas prievarta, tas pasidaro nepriimtina. Niekada nereikia persistengti“, – įsitikinęs, kad pasirinkimo laisvės neturėjimas nebūtų gerai, E. Kuchalskis.
Jo manymu, jei šeimoje tvirtos katalikiškos tradicijos, tikybos pasirinkimas vaikui ir taip natūralus. Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Gabrėnienė sako, kad šiuo metu mieste pradinėse klasėse tėvai dažniausiai parenka tikybą – kol vaikai priima pirmąją komuniją. Vėliau renkamasi labai įvairiai – kas etiką, kas tikybą. Paprastai vyresnėse klasėse daugiau renkamasi etiką. „Dažnai lemia mokytojo autoritetas“, – apie pasirinkimą kalba ji.
Specialistė priminė, kad tikybos mokytojams keliami kiek kitokie reikalavimai nei kitų dalykų mokytojams, ir jie sunkesni.
„Tikybos mokytojų net kvalifikacinės kategorijos pakėlimas sunkesnis nei kitų dalykų mokytojų“, – tikina A. Gabrėnienė.
Katalikų tikybos mokytojui keliant kvalifikaciją reikia gauti vietos vyskupijos katechetikos centro sutikimą, o tam tikrais atvejais ir Lietuvos katechetikos centro leidimą, yra ir kitų reikalavimų. Tradicinių religinių konfesijų tikybos mokytojai turi gauti savo religinės bendruomenės vadovybės raštišką sutikimą. Priklauso ir nuo mokytojo „Vilties“ pagrindinės mokyklos direktorė Danutė Iljinienė taip pat mano, kad priverstiniai dalykai duoda atvirkštinį rezultatą. Be to, mokyklose mokosi įvairių pažiūrų šeimų vaikai. „Tai laisvas šeimų apsisprendimas. Taip ir turėtų likti“, – įsitikinusi ji.
Direktorės manymu, atlikus mokyklų bendruomenių apklausą, dauguma nepritartų privalomam tikybos mokymui. Pasak D. Iljinienės, tikybos kaip dalyko pasirinkimas priklauso nuo mokytojo asmenybės. Mokykla turi puikią tikybos mokytoją ir netrūksta mokinių, norinčių mokytis tikybos. Direktorė teigė pastebinti, kad pradinėse klasėse dauguma tėvų greičiausiai rinktųsi etiką, tačiau vis dėlto pasirenkama tikyba – nori, kad vaikui būtų lengviau priimant sakramentus. (Jiems mokykla neruošia). Vėliau renkamasi įvairiai: kas etiką, kas tikybą, kas vienais metais etiką, kitais – tikybą.
Ši mokykla mišri – mokosi rusų tautybės moksleiviai. Juos tikybos moko Panevėžio stačiatikių Kristaus prisikėlimo parapijos vadovas Aleksejus Smirnovas. Mokykloje yra ir šeimų, kurios išpažįsta kitokį tikėjimą, pavyzdžiui, yra Jehovos liudytojai. Šie vaikai paprastai renkasi etiką. D. Iljinienė abejojo, ar padarius privalomą tikybos mokymą būtų tinkamos kvalifikacijos žmonių mokyti kitų religijų. „Prievartos neturi būti. Žmogus arba tiki, arba netiki“, – sako ji.
