Rūta JANKUVIENĖ
Šiaulių miesto garbės pilietis Kazimieras Šavinis – pirmasis Šiaulių miesto meras po Nepriklausomybės atgavimo. Šiandien jis dalijasi 1991-ųjų sausio 13-osios prisiminimais. „Tądien 10 valandą iš Savivaldybės balkono planavo kalbėti „nauja valdžia“, bet kalbėjome mes,“ – prisimena buvęs meras.
„Pone mere, būsite mano „klientas“
1991-ųjų metų sausio 13-ąją šalyje ir mieste tvyrojo didžiulė įtampa, žmonės Šiauliuose dar naktį susibūrė prie Savivaldybės. O kas vyko už jos sienų?
Įtampa augo dar prieš sausio 13-ąją. Tądien buvo tik kulminacija.
Lietuvoje prie karinių bazių vyko mitingai. Mes vis galvojome, ką daryti, kad nekiltų incidentų. Todėl nuolat su karinių dalinių vadais bendravome. Dėl jų lankymosi Savivaldybėje mums net priekaištavo.
Šiauliai buvo karinis miestas. Čia buvo visa divizija – trys jos pulkai, dar vidaus kariuomenės pulkas, Kairiuose – tolimosios karo aviacijos pulkas.
Karinės komendantūros vadas kapitonas ukrainietis Konovalenko, pamenu, vis juokavo: „Pone mere, jeigu kas, tai būsite mano klientas“.
Dar prieš sausio įvykius susitikome su įgulos vadu pulkininku Ivanovu, kitais aukštais karininkais. Tas susitikimas vyko pačių karininkų iniciatyva.
Jie žadėjo: „Mes nieko nedarysime, kol niekas neperžengs mūsų karinio miestelio perimetro, o jeigu ir peržengs ginklų nesiimsime, nebent vandens žarnomis srovę paleisime.“
Buvo pavojus, kad tokius incidentus kažkas išprovokuos. Pasikeitėme su karininkais asmeniniais telefonais, sutarėme, jeigu kas atsitinka, skambinamės, kad ir vidurnaktį.
Svarbiausias rūpestis buvo apsaugoti žmones.
Kodėl kariškiai Šiauliuose buvo linkę bendradarbiauti?
Manau, todėl, kad pasirūpinome jų šeimomis dar 1990 metais per blokadą, kai Sovietų Sąjunga nutraukė Lietuvai tiekimą. Vietos kariškiai buvo aprūpinami per karinę prekybą, o ji taip pat nutrūko.
Įgulos vadas, pamenu, kreipėsi: „Mere, noriu užeiti“. Nustebau, kai atėjo su visa grupe aukštų karininkų. Vienas ir klausia: „Kaip mums gyventi? Mūsų šeimos liko be nieko, be talonų ne tik degtinės – kruopų nenusipirksi.“
„Kaip mes gyvensime, taip ir jūs gyvensite“, – atsakiau. Skyrėme jiems maisto talonus pagal šeimų sąrašus. Prašė leidimų gyvenamuosius namus statyti, gatvę Zokniuose buvo pradėję remontuoti. Leidome – juk neišsiveš.
Todėl į sausio įvykius atėjome turėdami normalius santykius su vietos kariškiais.
Sausio 13-osios išvakarėse jie ir pranešė, kad mieste atsirado Pskovo divizijos desantininkai.
Žmones ketino slėpti bažnyčioje
Kaip klostėsi įvykiai?
Šeštadienį, sausio 12-ąją, buvo mitingas Saulės laikrodžio aikštėje, drąsinomės.
Man slapčia buvo pasakyta, kad sekmadienį, sausio 13-ąją, 10 valandą iš Savivaldybės balkono kalbės jau „naujoji valdžia“.
Nei manęs, nei Jono Tručinsko, miesto Tarybos pirmininko, esą jau nebebus. O nauji miesto vadai bus iš „partkomo“ kadrų.
Po mitingo parėjau į Savivaldybę, susiskambinau su Klaipėdos, Kauno, Panevėžio merais, merų pavaduotojais. Visi reikalai buvo nustumti į šalį, vis aiškinomės, kas kur vyksta.
Parsiradau namo vėlai, televizorius įjungtas. Kai pamačiau, kas darosi Vilniuje prie televizijos bokšto ir išgirdau Eglės Bučelytės žodžius, apsisukau ir – bėgte į Savivaldybę.
Pamačiau, kad Savivaldybės link lėkė net vadinamųjų mafiozių mašinos.
Savivaldybėje rinkosi deputatai, nemažai tarnautojų. Deputatai ėjo į aikštę kalbėtis su žmonėmis. Buvo daug nežinios.
Skvere žmonės iš vakaro kūrė laužus, dainavo, į aikštę plūdo iki pat paryčių. Iš Savivaldybės balkono pe garsiakalbį Dramos teatro aktoriai skaitė eiles.
4 valandą ryto bandžiau paskambinti į Čikagą pusbroliui universiteto profesoriui Romualdui Kašubai, pranešti, kas čia vyksta. Paprastai, tokį pokalbį reikėdavo užsisakyti iš anksto, o tąkart iš telefonistės išgirdau:“ Sakykite numerį greičiau, sujungsiu.“
Čikagoje išeivijos bendruomenė jau žinojo, kas darosi Lietuvoje.
Ar galvojote, ką darysite, jeigu ir Šiauliuose pajudės desantininkai, karinė technika?
Tai buvo didžiausias rūpestis. Su klebonu Kleopu Jakaičiu sutarėme, kad žmonės galėtų slėptis bažnyčios šventoriuje. Jis sako: „Žinai, net saugumiečiai nedrįsdavo sekti iš paskos tiems, kurie eidavo į šventorių.“ Jeigu kas, per garsiakalbį kviesime, kad vieni eitų į šventorių, kiti slėptųsi už medžių, kad tik nebūtų nė vieno gatvėje.
Tą naktį organizavome autobusus vežti šiauliečius prie parlamento.
Barikados – pačių miestiečių iniciatyva
Kaip atsirado technikos barikados gatvėse?
Pasiūlė vienas autotransporto įmonės vairuotojas. Gaila, pavardės nebeprisimenu.
Į Savivaldybę laisvai nebegalima buvo įeiti. Prie durų iš karto pradėjo budėti ginkluoti automatais mūsų policijos pareigūnai. Nors su senomis milicininkų uniformomis, bet su lietuviškais ženklais.
Pranešė, kad veržiasi vidun vienas vairuotojas. Kai jį priėmiau, sako: „Galime su technika užbarikaduoti gatves prie Savivaldybės.“ Padėkojau, tik darykite. Užtvėrė gatves prie „Titnago“ spaustuvės, pašto, kitur.
Auštant sausio 13-ajai žinojome, kad Vilniuje yra daug žuvusiųjų. Nutarėme daryti mitingą. Krito baisi šlapdriba, žmonių minia stovėjo prie Savivaldybės. Atėjo 10 valanda ir iš balkono kalbėjo ne „nauja valdžia“, o mes patys.
Kariškiai nebedrįso rodytis su uniformomis
Kaip reagavo į įvykius kariškiai?
Apie 15 valandą nutariau eiti namo pailsėti. Nespėjau prigulti, skambina pulkininkas iš Zoknių, lietuviška pavarde. Siūlo susitikti su įgulos vadais.
Važiavome į įgulą kartu su Jonu Tručinsku, Romasiu Vaitekūnu, miesto policijos komisariato viršininku.
Einame iš Savivaldybės prie automobilių, kurie buvo palikti už barikadų, prie „Verpsto“, o J. Tručinskas sako: „Tai kažin, ar grįšime?“
Garantijų nebuvo jokių.
Sklido kalbos, kad miesto autobusuose važinėja persirengę ginkluoti kariškiai. Klausiame įgulos vado, kaip yra? Jis patvirtino: „Mes nebegalime pasirodyti su uniformomis, žmonės šaukia: okupantai“.
Tada R. Vaitekūnas ir sako: „Jeigu manote, kad esate saugesni ginkluoti, tai važinėkite. Bet ar ne didesnis pavojus kyla? Jeigu kas atsitiks, turėsite prisiimti atsakomybę.“
Apie desantininkų planus jie nieko nežinojo. Klausiu, gal desantininkų vadas norėtų susitikti, negi jie nori aukų?
Bet desantininkai net su vietiniais kariškiais nebendravo, į jokias kalbas nesileido.
Antra naktis prasideda, ramybės nėra. Sulaukiu vietos karininko iš J. Gagarino miestelio skambučio: „Mere, galite eiti miegoti“.
Desantininkai iš mašinų radiatorių išleidę vandenį, kad neužšaltų. Vadinasi, dar nepajudės. O jeigu pradės judėti, duos žinią.
Pirmadienį vakarop įgula pakvietė į susitikimą su kariškių šeimomis Zokniuose. Išėjau kalbėti, o man šaukia: „Kodėl per Sitkūnų televiziją mes okupantais vadinami?“
Nespėjau nė atsakyti. Pats įgulos vadas Ivanovas atsakė: „Nepatinka, tai išjunk tą televizorių.“ Ir salėje nuskambėjo juokas. Pykčiu persunktų žmonių tikrai nebuvo.
O desantininkai pajudėjo po savaitės. Kai gavome žinią, mūsų policininkai sekė, kur jie važiuoja, ar ne į miestą? Bet iš Vaidoto gatvės pasuko Ginkūnų link ir nuvažiavo savo keliais.
Bijoti nebuvo kada
Ar pačiam kilo baimių?
Nesu didvyris, jeigu būtų pastatę prieš vamzdį, būčiau išsigandęs. Grasinančių skambučių buvo ne vienas. Žmona sausio 13-osios naktį pakėlusi ragelį išgirdo, kad su manimi bus susidorota. Žento tėvai atėjo pas mus budėti, nes dukra buvo ką tik susilaukusi kūdikio.
Bet baisiausia buvo dėl kitų žmonių. Kas pačiam gali atsitikti, tiesiog negalvojau.
Ar tiesa, kad miesto valdžia ruošėsi dirbti pogrindyje, jeigu Maskvai būtų pavykę įgyvendinti savo scenarijų?
Taip. Buvo parinktas butas netoli autobusų stoties, visi ryšiai į jį buvo nutiesti, suplanuota, kaip reikės dirbti.
Pavojus neišnyko iki pat rugpjūčio pučo pabaigos. Per pučą jis gal net didesnis buvo. Kariškiai buvo geriau pasirengę. Tilžės gatvėje kiekvienoje sankryžoje buvo pastatyti karo patruliai su automatais. Tik patys nė nežinojo dėl ko jie stovi.
Greitai atsukome vienas kitam nugaras
Kas tomis dienomis stebino?
Susitelkimas ir vienybė. Žmonių nereikėjo organizuoti, patys susiorganizavo.
Tada žmonės gynė ne tik parlamentą, bet ir savivaldybes. O šiandien kalbame apie didžiulį valdžios atotrūkį nuo žmonių. Kodėl taip atsitiko?
Dar tos pačios miesto Tarybos kadenciją žmonės ėjo Savivaldybės langų daužyti. Buvau apšauktas vagimi ir apkumščiuotas.
Žmonės patys nuo valdžios greitai atsiribojo. Manė, atgausime Nepriklausomybę ir iš karto pradėsime puikiai gyventi. Negalėjo to būti.
Prisimenu, sutinku pažįstamą inžinierių, priekaištai pasipila valdžiai: „Sugriovė pramonę, „Nukloną“ sužlugdė, viską išdraskė.“
Pats inžinierius esi, gal galėjai, ką padaryti? Juk reikėjo pradėti kažką nauja gaminti, kitas technologijas diegti. Bet nuostata tokia, kad vis kažkas kitas turėjo daryti, tik ne aš pats.
Man apmaudu, kai girdžiu: „Nusivylėme viskuo“. O ką kiekvienas padarėme, kad nebūtų to nusivylimo?
Ne kartą kolegos politikai patarinėjo: šnekėk, kad žmonėms patiktum, jie nenori girdėti to, kas jiems nepatinka.
Politikai dabar tai gerai žino. Todėl renkame „populistus“, o paskui keikiame.
Kada patikėjote, kad Nepriklausomybė atgauta?
Išvažiavau 1988 metais dviem mėnesiams į JAV. Ten manęs vis klausė, kaip galvoji, kas bus? Sakau, gerai būtų, kad būtume bent tokiame lygyje, kaip Lenkija, Čekoslovakija.
Maniau, eisime į laisvę žingsnis po žingsnio. Kad taip staiga įvykiai vystysis, sunku buvo patikėti.
Galutinai patikėjau po 1991-ųjų rugpjūčio pučo žlugimo Maskvoje. Juk tik tada pasipylė didžiųjų valstybių pripažinimas – po to, kai Boriso Jelcino Rusija mus pripažino.
Didžiosioms valstybėms buvome niekas. Dėl to man iki šiol apmaudu.
Ar galime dar susivienyti?
Mažos tautos savisaugos jausmas yra stiprus, bet nereikia laukti kritinių atvejų vienybei pasiekti. Reikia žingsnis po žingsnio siekti daugiau padorumo ir sąžiningumo. O pradėti kiekvienam nuo savęs. Gobšumas mus labiausiai žudo.
