Dar prieš keletą metų nekalta ir „sveiko“ jaunimo bendravimo forma laikytos patyčios šiandien vis dažniau atkreipia ne tik švietimo bendruomenės, psichologų, bet nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų dėmesį, mat ši problema nėra aktuali tik už mokyklų sienų, bet tai, kas vyksta mokyklose, yra labai realus ir tiesmukas visuomenės mąstymo atvaizdas.
Vis didėjanti Lietuvos visuomenės turtinė diferenciacija ir poliarizacija tampa rimtu iššūkiu šiandieninei švietimo sistemai. Ar šį iššūkį mokykla ir kitos ugdymo institucijos yra pasirengę priimti? Patyčių paplitimas, deja, rodo visišką ugdymo institucijų bejėgiškumą visuomenės poliarizacijos akivaizdoje. Patyčios paneigia pagrindines demokratijos vertybes: lygių galimybių užtikrinimą, pagarbą žmogaus teisėms, toleranciją, pagarbą kitoniškumui, sako projekto „Pedagogai prieš diskriminaciją“ projekto sumanytojai.
Naujienų agentūros BNS konferencijų salėje vykusioje spaudos konferencijoje, skirtoje tarptautinei studijų savaitei „Pedagogai prieš diskriminaciją“ pristatyti, nemažai dėmesio buvo skirta šiai temai.
Konferencijoje dalyvavusi Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė Aušra Simoniukštytė konferencijoje kalbėjo: „Jau prieš ketverius metus pasigedome praktinio žinių apie darbą daugiakultūrinėje aplinkoje. Rengdami pedagogus turime akcentuoti tam tikras kompetencijas, kurių jiems reikia šiandieniame darbe. Daugeliui pedagogų trūksta tarpkultūrinės kompetencijos ir žinių, kaip jas ugdyti. Kalbant apie patyčių Lietuvoje problemą, tai būtina pasakyti kad ši problema labai glaudžiai susijusi su pačia visuomene ir tai rimtas iššūkis šalies švietimo sistemai, kuri, deja, kol kas nėra pajėgi jį priimti.“
Konferencijoje dalyvavęs Teisingumo ministro patarėjas žmogaus teisių klausimais Tadas Baranovas akcentavo, kad šalies mokyklose trūksta diskusijų tolerancijos tema. „Žmogaus teisės mokyklose sukompromituotos, net ir mokytojai tai trasi palaiko. Sakoma, kalbame apie teises, o kas kalbės apie pareigas. Mokyklose tvyro tam tikro nebaudžiamumo problema. Trūksta sąsajų patyčių su visuomenės kultūra, juk Lietuvoje turi labai išplitusią smurto šeimoje problemą, tyrimai rodo, kad mūsų vaikai yra nelaimingiausi, tad galbūt toks vaikas, atėjęs į mokyklą, pats ieškos to silpnesnio, ant kurio išlies emocijas.“ Pašnekovas akcentavo, kad labai svarbus tėvų vaidmuo kovojant su smurto kultūros įsigalėjimu.
Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas Tadas Tamošiūnas užsiminė apie tai, kad Lietuva šioje srityje atsilieka dvidešimt metų. Žmogaus teisė būti kitokiu ir socialinis identitetas yra labai svarbūs dalykai. Kasdien negalvoju apie tai, kad esu lietuvis, bet kai atsiduriu tarp užsieniečių, puikiai suprantu, kad esu kitoks ir man visai nesinori, kad mane dėl to diskriminuotų ar kitaip varžytų. Kitose Europos šalyse jau susivokta, kad tolerancijos kitoms kultūroms ugdymas – svarbus dalykas, o Lietuvoje vis dar kalbama labai abstrakčiai.“
Nacionalinio socialinės integracijos instituto, kuris taip pat prisideda prie projekto, vadovė Neringa Jurčiukonytė kalbėjo: „Nemokame susidoroti su tuo, kad esame skirtingi ir ne visi tapatūs, ir reaguoti į tuos skirtumus civilizuočiau, ne patyčių keliu. Matome, kad jaunosios kartos požiūrį keisti yra ypač svarbu, nes kartais jaunesni žmonės išreiškia kur kas griežtesnes nuostatas nei vyresnieji.“
N. Jurčiukonytė akcentavo, kad tolerancijos problemas nesunku pastebėti: „Viena styrim s parodė, kad darbdaviai klausimi, ką mano apie romus ir psichinę negalią turinčius žmones žmones paprastai teigia, kad yra tolerantiški, bet kai paklausiama, ar sutiktų tokį žmogų įdarbinti, didelė dalis atsako neigiamai.
Pasak pašnekovės, reikia atitinkamai ruošti pedagogus ir mokiniams galėtų parodyti tolerancijos pavyzdį: „Jaunas žmogus, moksleivis viską perima iš savo aplinkos, išmoksta iš suaugusiųjų neigiamo modelio, diskriminacijos. Pedagogas tampa tuo raktiniu žmogumi, kuris galėtų neutralizuoti, parodyti teigiamą elgesio modelį“, – kalbėjo N. Jurčiukonytė.
