Mokslininkai tokios išvados priėjo analizuodami šių gyvūnų kaulus bei lygindami juos su kitomis – tiek tebegyvenančiomis, tiek ir seniai išmirusiomis rūšimis. Šios biologų išvados skelbiamos žurnale „PLoS ONE“.
Ch. Janis su kolegomis iškėlė hipotezę, kad šių gyvūnų judėjimo būdas esmingai skyrėsi nuo daugelio žinomų kengūrų. Kitų tyrimų metu nustatyta, kad Sthenurinae kengūros turėjo dantis, skirtus lapams nuo medžių graužti, o ne žolei skabyti. Atsižvelgiant į šių gyvūnų anatomijos ypatumus manoma, kad jos, palyginti su dabartinėmis kengūromis buvo itin nešoklios.
Nors Ch. Janis teigia, kad kai kurių išmirusių porūšių kengūros galėjo šokinėti ir išvystydavo gana didelį greitį, jų sudėjimas buvęs toks, kad vaikščioti dviem kojomis buvo gerokai patogiau, ypač neskubant. Mokslininkai taip pat nustatė, kad Sthenurinae kengūros buvo gerokai didesnės ir vaikščiodamos dviem kojomis galėjo remtis uodega, pasakoja rosbalt.ru.
„Remiantis visais turimais duomenimis ir tyrimais mes priėjome išvados, kad Sthenurinae „vaikščiojo“ kaip žmonės ir šokinėjo tik išskirtiniais atvejais“, teigia mokslininkė.
Pleistoceno (angl. Pleistocene) amžius prasidėjo daugiau kaip prieš 2,5 milijono metų ir baigėsi prieš 11,7 tūkstančių metų.
