Gali skambėti keistai, bet žmonės, kurie valdo Rusiją, yra pernelyg susirūpinę reitingais. Politinė konkurencija buvo užgesinta, kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią ir rinkimai tapo daugiau ar mažiau ritualiniu lojalumo demonstravimu.
Kremlius populiarumą suvokia kaip esminį vyriausybės, kuri turi kelias stabilias valstybės institucijas, išgyvenimą. Tai daro įtaką politiniam gyvenimui, kuris kartais atrodo kaip nesibaigianti kampanija, per kurią lyderiai gesina gaisrus, priekaištauja milijardieriams pramonininkams ar nardo su akvalangu prieš kameras.
Kaip teigia Aleksandras A. Olsonas, Viešosios nuomonės fondo prezidentas, sistema, kuri buvo formuojama 10 metų, yra pagrįsta visuomenės parama. Didelė visuomenės parama yra socialinės tvarkos egzistavimo esmė. O apklausos yra grįžtamasis ryšys. Kaip ir finansų pasaulyje, jei gaunama informacija, kad JAV dolerio kursas krinta, centrinis bankas imasi priemonių, kad šį kritimą sustabdytų. Taip pat vyksta ir Rusijos politikoje.
Kitos apklausas atliekančios institucijos siekia identifikuoti politinius pareiškimus ar veiksmus, kurie rezonuotų su skirtingais Rusijos visuomenės segmentais: pensininkais, jaučiančiais nostalgiją sovietiniams laikams, ar išsilavinusiai miestų viduriniajai klasei, norinčiai įsitikinti, kad Rusija tampa modernia valstybe.
Rusijos vyriausybė susiduria su problema: Putino „dauguma“, atrodo, pamažu mažėja, kaip milžiniškas ledo luitas tirpsta nuo kraštų. Tiek jis, tiek Dmitrijus Medvedevas pradeda rinkimų kampaniją, turėdami šią vasarą mažesnius reitingus nei 2008 m.
Labiau stebina V. Putino vadovaujamos partijos „Vieningoji Rusija“ populiarumo kritimas. Siekiant jį sustabdyti, reikia pritraukti realią visuomenės paramą. Kaip teigia Sergejus A. Markovas, „Vieningosios Rusijos“ deputatas ir su Kremliumi susijęs analitikas, spalvotosios revoliucijos kyla, jei vadovas yra nepopuliarus.
Viena iš opcijų yra susigrąžinti autokratinį populizmą, žinomą kaip „Putino fenomenas“. Viena iš priežasčių, kodėl V. Putinas buvo išrinktas prezidentu, buvo ta, kad rusai žavisi asmenybėmis, primenančiomis literatūrinius ryžtingus vyrukus.
V. Putino reitingai pakilo, kai sutriuškino pasipriešinimą Čečėnijoje, perėmė opozicinių televizijų kontrolę ir privertė paklusti maištingus oligarchus. Šiais metais susitelkta prieš narkotikų prekeivius, nusikalstamumą ir moralinį nuosmukį. Itin plačiai diskutuojama, kas bus priešas per V. Putino ir „Vieningosios Rusijos“ kampanijas.
Liberalieji socialinių mokslų atstovai teigia, jog duomenys rodo, kad visuomenė reikalauja atviresnio ir konkurencingesnio politinio modelio. Ekonomistas Michailas Dmitrijevas perspėja dėl „gana nenormalaus“ nepasitenkinimo, kurį pastebėjo politinio fokuso grupėse, pirmiausia tarp maskviečių ir kitų didžiųjų miestų viduriniosios klasės.
Jis teigia, jog sunku įsivaizduoti, kad nepopuliari vyriausybė, kuri neturi tikro konkurencingo politinio mandato, gali sklandžiai valdyti šalį. Tai buvo įmanoma prieš dešimtmetį, kai visa sistema buvo grįsta smurtu ir bauginimu, bet ne šiuo metu.
Kremliaus institucijos, atliekančios viešąsias apklausas, nėra įtikintos didėjančio nepasitenkinimo tarp miesto elitų. Šiam siauram, bet įtakingam visuomenės segmentui vyriausybė turi atsakymą – D. Medvedevo modernizaciją.
Aleksejus Česnakovas, kuris buvo pagrindinis vidaus politikos strategas prezidentaujant V. Putinui, teigia, kad V. Putinas, D. Medvedevas ir „Vieningoji Rusija“ prarado savo paramą dėl užsitęsusios nežinomybės, kuris taps kitu prezidentu. Jis nesijaudina dėl žemų reitingų, nes jie visada sumažėja, besibaigiant prezidento kadencijai, bet rinkimų kampanijos gali jas pakelti 15–20 proc.
