Šiomis dienomis sukanka 40 metų, kai buvo atliktas vienas žiauriausių psichologinių tyrimų – Stanfordo kalėjimo eksperimentas. Jame tuomet dalyvavo Kalifornijos Stanfordo universiteto studentai.
Tyrimo autorius buvo psichologas Plilipas Zimbardo. Idėja gana paprasta: savanorių grupę padalyti į „kalinius“ ir „prižiūrėtojus“, sudaryti jiems kalėjimo sąlygas ir stebėti rezultatus. 24 dalyviai buvo padalyti į lygas grupes po 12 narių.
„Kalėjimas“ buvo įkurdintas universiteto rūsyje, tačiau visos detalės kruopščiai apgalvotos, o aplinka – itin realistiška: „apsaugininkai“ gavo uniformas, veidrodinius akinius nuo saulės, medines lazdas, švilpukus, o kaliniai – prastai pasiūtus drabužius be apatinio trikotažo, gumines šlepetes ir, kaip nuolatinį priminimą apie jų „statusą“ – grandines ant kojų. Vietoje vardų jie gavo prie uniformų prisiūtus numerius.
Eksperimentas buvo pradėtas 1971 metų rugpjūčio 14 d. Ir turėjo trukti dvi savaites, bet buvo nutrauktas jau po šešių dienų: „apsaugos darbuotojai“ ėmė elgtis itin sadistiškai, tyčiojosi iš „kalinių“ juos išrengę nuogai ir užmovę ant galvų maišus, bausdavo liepdami daryti atsispaudimus ir kitokius fizinius pratimus, kankindavo neleisdami miegoti. „Kaliniams“ teko patirti stiprų nervinį stresą ir pažeminimą, galiausiai jie surengė maištą ir užsibarikadavo.
Eksperimentas patvirtino, kad patekęs į tam tikras aplinkybes ir stiprią įtaką net garbingas, geras ir psichiškai stabilus žmogus gali tapti žiauriu smurtautoju ir tuo mėgautis.
Prieš 40 metų atliktas eksperimentas – vienas žymiausių psichologinių tyrimų JAV ir visame pasaulyje. Jis nereti prisimenamas ir kalbant apie Abu Graibo kalėjimą, kuris pagarsėjo ypač žiauriu prižiūrėtojų elgesiu ir makabriškomis patyčiomis iš kalinių.
Apie Stanfordo kalėjimo eksperimentą taip pat buvo sukurtas ir vaidybinis Holivudo filmas. Tačiau reikia pažymėti, kad juostos „Eksperimentas“ siužetas yra „sutirštintas“, o tragiška pabaiga neturi nieko bendra su tikrove.
