Iš naujo išanalizavę prieš 34 m. kosminių aparatų „Viking-1“ ir „Viking-2“ į Žemę atsiųstus Marso grunto mėginių duomenis, mokslininkai mano, kad juose galėjo būti organinės kilmės komponentų.
Nors dar 1976 m. buvo skelbta, kad 1975 m. paleisti NASA kosminiai aparatai „Viking-1“ ir „Viking-2“ Marso dirvožemyje organinės kilmės pėdsakų nerado, mokslininkai nusprendė patikrinti trisdešimt ketverių metų senumo išvadas. Ir neapsigavo: nauja tyrimo prieiga Marso grunto mėginiuose leido aptikti organikos požymių.
Peržiūrėti senąsias išvadas mokslininkus paskatino 2008 m. precedentas, kai kito į Marsą nukeliavusio kosminio aparato „Feniksas“ („Phoenix“) tirtose uolienose buvo aptikta organiniuose procesuose dalyvaujančių deguonies turtingų druskų, vadinamų perchloratais (angl. k. - „perchlorates„).
Mokslininkai nusprendė pakartoti pagrindinį „Viking“ misijos eksperimentą, naudodami perchloratų turtingą gruntą iš Čilėje esančios Atakamos dykumos. Ši dykvietė laikoma viena sausiausių vietų planetoje. Be to, Atakama yra viena iš nedaugelio vietų Žemėje, kur sąlygos yra gana panašios į sąlygas Marse.
Atakamos dykumos grunto mėginiuose mokslininkai aptiko organinių junginių pėdsakų. Lygiai tokių pačių cheminių junginių buvo aptikę ir „Vikingo“ mėginius analizavę XX a. mokslininkai, tačiau tada šie junginiai buvo palaikyti žemiškos kilmės teršalais.
„Tai reiškia, jog daugiau kaip prieš 30 m. paskelbtos išvados buvo neteisingos, - pareiškė NASA planetologas Christoferis Makėjus (Christopher McKay). – O kosminis aparatas „Viking“ Marse buvo aptikęs organinių medžiagų. Panašu, kad trisdešimties metų senumo duomenyse atradome naujų faktų.“
„Reikia pripažinti: jei „Viking“ tyrėjai būtų paskelbę apie prielaidą, jog Marso grunte galbūt yra perchloratų, jie būtų palaikyti pamišėliais, - gina savo pirmtakus planetologas. – Kurių galų perchloratams būti Marso dirvožemyje? Iš kur? Užuominų, jog tai gali būti tiesa, pateikė tik 2008 m. „Fenikso“ misijos rezultatai, kuomet mes neturėjome jokio kito kelio, tik pripažinti, kad perchloratų Marso grunte vis tik yra. Tokiame kontekste visai kitokią reikšmę įgyja ir pirmieji „Vikingo“ uolienų tyrimai.“
Pirmasis ir, kaip parodė laikas, klaidingas „Viking“ mokslininkų grupės verdiktas apie tai, jog Marse organikos nerasta, galėjo turėti įtakos ir kitam eksperimentui su kosminio aparato „Viking“ paimtais grunto mėginiais.
Senojo bandymo metu buvo ieškoma mikrobiologinės gyvybės pėdsakų: ant Marso grunto mėginio buvo užlašinta vandens su maistinėmis medžiagomis. Po to buvo stebimas grunto mėginį supantis oro sluoksnis – buvo ieškoma maistingųjų medžiagų metabolizacijos požymių. Pirmojo mėginimo metu stebėjimo instrumentu buvo užfiksuotas tam tikrų dujų išsiskyrimas, tačiau, mėginimą kartojant, dujų išgauti nebepavyko. Rezultatai buvo palaikyti nereikšmingais.
Ch.Makėjus pabrėžia, jog dar anksti interpretuoti, jog kosminis aparatas „Viking“ Marse buvo aptikęs gyvybę. „Aptiktos organinės medžiagos nebūtinai yra egzistuojančios ar kadaise egzistavusios gyvybės požymis, - atkreipia dėmesį NASA ekspertas. – Tai - tik organinių medžiagų požymis.“
„Jei NASA apie organinių junginių pėdsakus Marso grunto mėginiuose būtų sužinojusi dar prieš 30 metų, gal į Raudonąją planetą „komandiruojamų“ kosminių aparatų misijų istorijoje būtų pavykę išvengti maždaug du dešimtmečius trukusios pauzės, - pastebi Meksikoje įsteigto Nacionalinio autonominio universiteto (National Autonomous University) mokslininkas Rafaelis Navaro-Gonzalesas (Rafael Navarro-González). – Misijos į Marsą gal būtų vykę nepaliaujamai.“
Apie tai, kad mokslininkai kosminių aparatų „Viking“ duomenyse galėjo pražiopsoti organikos ar net gyvybės pėdsakus, dar 2007 m. buvo pareiškęs Vokietijos mokslininkas Jupas Houtkuperis (Joop Houtkooper) iš Geseno universiteto. Tiesa, šis mokslininkas rėmėsi kiek kitomis prielaidomis ir samprotavo apie mikroorganizmus, o ne apie organines medžiagas. Mokslininkų nuogąstavimų, jog netinkamas Marso grunto pavyzdžių tyrimas galėjo sunaikinti gyvybės įrodymus, buvo pasirodę praėjusių metų rudenį.
Organinių medžiagų paieškoms naują kosminį aparatą NASA planuoja paleisti šių metų lapkritį. Rašinyje aptarto tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Journal of Geophysical Research“ praėjusio mėnesio numeryje.
Saulius Žukauskas/em>/em>
