Tą akimirką nustebau. Per kelias su Irena praleistas valandas pamiršau, kad ši moteris jau 16 metų juda tik neįgaliojo vežimėliu. Irenos namuose buvo be galo jauku, gera, o ji pati miela, kupina gerumo, rūpinimosi kitais ir gyvenimo džiaugsmo. „Gyvenu antrą gyvenimą“, – pasakė ji, pati viena susitvarkanti būtiniausius reikalus.
Į parduotuvę – kelis kartus per dieną
Irena sako, kad socialinio darbuotojo paslaugų ji atsisakiusi jau ketveri metai. „Važiuoju į parduotuvę kartais ir kelis kartus per dieną, o galiu nors dešimt, – juokauja Irena. – Pati išsirenku, nusiperku, į kuprinę susidedu. Parduotuvės, esančios netoli mano namų, pritaikytos judantiems neįgaliojo vežimėliu, o turguje sutinku daug paslaugių, nuoširdžių žmonių, kurie tik ir klausia, ar nereikia padėti apsipirkti. Kojų nebeturiu, bet mano galva vietoje, viską galiu pasidaryti.“
Būstas, kuriame Irena gyvena – socialinis, gavo jį 2013 metais. „Mano darbingumas 20 proc., bet, kol gavau butą, kone kasdien važinėjau į savivaldybę, nors pagal įstatymus turėjau gauti be eilės. Mane ramino – gausi gerame rajone. Neapgavo!“
Irena pasakoja, kad nuolydį ir keltuvą jai įrengė gana greitai, o tualetas ir vonia ilgai buvo atskirai. „Palikdavau vežimėlį ir šliauždavau prie unitazo.“ Kai du vyrai, atėję daryti remonto, pamatė, kokių pastangų jai reikia pasiekti unitazą, susigraudino ir be eilės sujungė vonios kambarį su tualetu bei įtaisė plačias duris, kad ji galėtų įvažiuoti vežimėliu. „Matot, dabar viską galiu“, – sako Irena, rodydama, kaip, privažiavusi prie vonios, įlipa į ją, kaip išlipa, kaip privažiuoja prie tualeto. Irena sako labai daug išmokusi Monciškėse, neįgaliųjų stovyklose. „Krisdavau iš vežimėlio, nieko nemokėjau, o mokė ne tik vadovai, bet ir likimo draugai.“ O dabar Irena gali pamokyti ir kitus ir mielai stovykloje padirbėtų, bet negavo tokios galimybės. „Gal per sena pasirodžiau, – šypteli moteris. – Netekau kojų, bet mano siela išliko sveika.“ Ir tik priprašyta pasakoja apie gyvenimą pakeitusį skaudų įvykį ir sunkią naujo gyvenimo pradžią.
Spalio 20 d.
Lapkričio 4 d.
Kovo 21 d.
Nelaimė tykojo jubiliejiniais metais
2003 metų liepą Irena atšventė gražų jubiliejų – penkiasdešimtmetį. Ji gyveno Vilniuje, dirbo, vaikai jau buvo suaugę. Buvo apsipratusi ir su vyro išdavyste – šis išėjo pas kitą moterį po 20 bendro gyvenimo metų. Buvo lapkričio 13-oji. Nuvažiavo į Vokę aplankyti jaunystės draugės. Grįždama į autobusų stotelę ėjo per kelią, ir ją partrenkė staiga atūžęs automobilis.
„Atsipeikėjau reanimacijos palatoje. Rankos judėjo, norėjau paliesti kojas, bet jų nebuvo“, – prisimena moteris. Kai ją operavusio chirurgo paklausė, kodėl neliko net kelių, šis atsakė, kad tokią jau atvežė į operacinę. Vis dėlto nuramino sakydamas, kad gyvens šimtą metų ir dar daug visko bus jos gyvenime, nes yra kantri, judri. „Visa lova su manimi judėdavo, kai vartydavausi“, – sako Irena.
Jai labai padėjo vaikai: sūnus samdė kineziterapeutę, dukra su savo mažyte dukrele kasdien ateidavo į ligoninę. „Dukra išvalydavo dantis, sušukuodavo. Laikydavau anūkę už rankos, kad nebėgiotų po palatą, o dukra mane prausdavo.“ Į sanatoriją Ireną nuvežė su lova, gydė moterį ilgiau nei mėnesį.
Trenkiau kumščiu į stalą ir pradėjau vėl gyventi
Naujo gyvenimo pradžia buvo labai sunki... Ireną namo parsivežė dukra. „Gyvenome keturiese: dukra, žentas, anūkė ir aš.“ Dukrai buvo labai sunku: reikėjo rūpintis maža dukryte ir sužalota mama, kuriai nuolat reikėjo pagalbos.
„Mane kankino baisūs skausmai. Nenorėjau, kad mano kančias matytų anūkė. Užsidarydavau kambaryje, priešais pasidėdavau veidrodį, visas priemones ir pati persirišdavau žaizdas.“ Irena sako, kad, nors rankos drebėjo, stengėsi viską daryti pati. Dabar, būdama reabilitacijos stovyklose, padeda kitiems, išmoko net kateterizuoti likimo draugus, kuriems reikia tokios pagalbos.
Pagyvenusi pas dukrą aštuonis mėnesius moteris išsinuomojo butą ir pradėjo gyventi savarankiškai. „Pasimeldžiau, susidėjau į krepšį kelis savo daiktelius ir išvažiavau į Naujininkus.“ Irena sako, kad iš pradžių naktimis verkdavo, o paskui trenkė kumščiu į stalą ir pasakė sau: „Esu tvirta, ir vaikų darželyje, ir mokykloje – visur buvau pirmoji. Tad pajėgsiu gyventi viena!“ Irenai pagelbėdavo kaimynė, brolienė. Nebuvo lengva, vargino antsvoris, bet moteris pradėjo kreipti dėmesį į tai, ką valgo, rytais ėmė mankštintis ir tai daro iki šiol. Svoris nepastebimai sumažėjo.
Kai šeimininkas butą nusprendė parduoti, Irena išsinuomojo butuką Žirmūnuose. „Sustiprėjau, išlipau iš neįgaliojo vežimėlio, nes man padarė protezus.“ Juos Irena nešiojo ketverius metus, nors nebuvo patogu, trynė, skaudėjo. Kai mokėsi Valakupių reabilitacijos centre, nė karto nevažiavo neįgaliojo vežimėliu, ėjo su protezais, tegu ir krypuodama.
„Pusę metų prasimokiau dirbti su oda, gavau diplomą ir staiga matau – kabo ant sienos skelbimas: „Kviečiame į vairuotojų kursus“. Pasiteiravau, ar mane priimtų, o gavusi teigiamą atsakymą pradėjau mokytis vairuoti.“ Irena vairuotojo pažymėjimą gavo, tačiau įsigyti nuosavo automobilio neišgalėjo, nes odos dirbinių žmonės nepirko. Vis dėlto moteris nenusiminė: „Viskas, ko išmokai, kada nors praverčia“, – pasakė pati sau.
Tada jos gyvenime atsivėrė dar vienos durys – Irena pradėjo lankyti Neįgaliųjų dienos centrą, įsikūrusį Vilniuje, Gėlių gatvės septintuoju numeriu pažymėtame name.
Į visas veiklas norisi suspėti
Dienos centre Irena įsitraukė į įvairiausias veiklas: lankė jogos treniruotes, kūrė vitražus, siuvinėjo, treniravosi sporto salėje. Prieš aštuonerius metus pradėjo dainuoti ansamblyje „Ramu“, kuriam vadovauja Stanislovas Karalius. „Dainuojame, giedame kalėdines giesmes. Repetuojame du kartus per savaitę“, – pasakoja pašnekovė.
Ir tai dar ne viskas – Irena jau 11 metų vaidina Neįgaliųjų teatre, kuriam vadovauja Snieguolė Dikčiūtė. „Važinėdavome į gastroles, šiemet Monciškėse parengėme programą „Šviečiantis miestas“. Švietė visi neįgaliųjų vežimėliai! Dirbome visą savaitę“, – pasakoja Irena ir dar rodo taurę, kurią laimėjo žaisdama bočią. Šį tarp neįgaliųjų populiarų žaidimą Irena žaidžia daugelį metų. Dalyvauja ir šaškių turnyruose, vežimėlių lenktynėse – kartą yra net iškovojusi pirmąją vietą.
Naujas išbandymas – kelionės
Smalsi, vietoje nenustygstanti moteris susidraugavo su maltiečiais, ir nuo tada gyvenimas pasidarė dar įdomesnis. Maltiečiai pakvietė į piligriminę kelionę autobusu, į žymų piligrimystės centrą Lurdą, nedidelį Prancūzijos kalnų miestelį, kuriame, kaip pasakojama, po Mergelės Marijos pasirodymo trykšta stebuklingas gydomasis šaltinis. Irena sako, kad šioje kelionėje norėjo pasitikrinti savo ištvermę, galimybes: „Drąsinau save: ne tiek ištvėriau, ištversiu ir ilgą kelionę autobusu! Mus globojo savanoriai, tad visą kelionę jautėmės saugūs. Tik autobuse negalėdavau užmigti, bet atsimiegojau grįžusi namo.“
O šiais metais Irena vėl su maltiečiais keliavo į Lurdą, tik šį kartą skrido lėktuvu. „Vežimėlį iš mūsų paėmė, padėjo į tam skirtą vietą, o mes sėdėjome lėktuve kartu su visais ir dėl to gerai jautėmės.“ Irena džiaugiasi, kad visą kelionę šalia neįgaliųjų buvo savanoriai, jų dėka galėjo pakilti į kalnus, daug pamatyti, dalyvauti ritualuose. „Grįžau kaip naujai gimusi“, – šypsosi moteris.
Irena prasitaria, kad tik viena jos svajonė neišsipildė – lankyti šokių studiją. „Bet aš šoku, – pasakoja moteris. – Šoku su anūke Gabriele. Mergaitė turi Dauno sindromą, yra labai linksma. Kai ateina pas mane, tai mudvi abi šokame: aš vežimėlyje, o ji šalia manęs. Prisišokame iki prakaito.“ Ir brolio dukros vestuvėse visą naktį šoko su jaunimu: Irena ratelio vidury, o jie aplinkui ją. „Buvau pasipuošusi ilgu sijonu, man padarė šukuoseną. Užsimiršau, buvau linksmiausia vestuvių dalyvė, kiti svečiai sakė nebematę, kad sėdžiu vežimėlyje, tokia aktyvi buvau“, – pasakoja pašnekovė.
Aktyvumo Irenai niekada netrūksta. „Su anūke Gabriele ir drauge Audrone užsisakome taksi ir lekiame į filmus, į renginius. Būna, kad bendraudama su kitais pamirštu, jog sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje. Nenusakomas jausmas, kai pamiršti savo negalią, kai jautiesi toks, kaip ir visi“, – sako moteris, prieš 16 metų gavusi dovanų antrą gyvenimą.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
