Utenėlės (Utenaitės) upė (Leliūnų sen. Utenos r.) išteka iš Utenaičio ežero (apie 5 km į pietvakarius nuo Utenos, kairėje kelio į Alantą pusėje). Pradėjusi tekėti mažu upeliu, netrukus susijungia su iš Prūdelio ežeriuko (apvalus, liūnų apsuptas ežeras esantis Uenėlės kaime dešinėje kelio į Alantą pusėje) ištekančia upe, vaizdingame slėnyje, apsuptame aukštų šlaitų.
Dabar jau Utenėlė vandeningesnė, platesnė, akmenuotu dugnu. Durpiniame pakrantės dirvožemyje auga reti augalai: raudonosios ir baltijinės gegunės, vienalapės driežlės, paprasti burbuliai, pelkiniai skeltalūpiai. Utenėlė įteka į Vyžuonos upę, Utenos mieste. Utenėlės ilgis – apie 12,2 km, bendras baseino plotas – 66,7 km².
Prie Utenėlės upės yra Vosgėlių ir Narkūnų piliakalniai, datuojami 1 a. ir 2 a. prieš Kristų. Narkūnų senkapis priskiriamas 14-15 a.
Utenaičio ežeras
Utenaičio ežeras yra apie 5 ha ploto, ištįsęs iš šiaurės į pietus. Kranto linijos ilgis siekia apie 1 km, ežero ilgis – apie 0,33 km, plotis − apie 0,24 km. Iš šiaurės ir pietų ežero krantai pelkėti, apaugę beržais, juodalksniais, karklais. Rytiniai ir vakariniai – sausesni, su atabradais. Čia auga pavieniai medžiai.
Utenėlės dvarvietės
Apie Utenėlės kaimo žmonių gyvenimo pėdsakus liudija ankstyvesnės ir vėlyvesnės dvarviečių archeologiniai kasinėjimai.
Vėlyvosios dvarvietės rūsiai dalijosi į dvi dalis. Pirmoji priminė salę su skliautais ir aukštomis lubomis iš plytų (apie 7m × 9 m dydžio). Šiaurinėje sienoje buvo 3 gilios nišos. Antroji rūsio dalis dydžiu buvusi panaši į pirmąją. Abi jas skyrė vartai. Čia viduryje buvo apie 1 m gylio nedidelis šulinys, pilnas švaraus geriamo vandens. Ant šių rūsių buvo pastatytas gyvenamasis namas bei klėtis. Šiaurinėje pusėje, prie namo, buvo pastatyta veranda. Iš jos į rūsį vedė akmeniniai 1,5 m pločio 12 pakopų laiptai. Pats namas gerai įrengtas, sienos išdekoruotos, išmuštos drobe, koklinės krosnys. Aplink namą augo didelis ir gražus sodas.
Utenėlė buvo Utenos bažnyčios palivarkas. Pagal Utenos bažnyčios inventorines knygas palivarkui priklausė 90 margų dirbamos žemės ir pievų (prišienaudavo 60 vežimų šieno), Utenaičio ir Raudžio ežerai. Dvare buvo bravoras, karčiama su užvažiuojamaisiais namais, malūnas. 19 a. buvusi vieša koplyčia (gyventojų pasakojimu stovėjusi netoli Utenaičio ežero, kur dabar stūkso nebaigta griauti kolūkio karvidė). Palivarkui priklausė 6 Vozgėlių ūkiai, Subačiūnų – 4, Momėnų – 5, Papiškių ir Engeliškio viensėdžiai. Baudžiauninkai dvare dirbo 3 dienas per savaitė. Nuo valako mokėjo 4 rublius sidabru. Turėjo duoti linų, vilnų, po 1 žąsį, 2 vištas, 10 kiaušinių ir atlikti po 1 kelionę į Rygą ar Vilnių. Kiekvienas valstietis turėjo po valaką žemės. Jai apdirbti laikė 1-2 jungus jaučių. 2-3 arklius. Augino 2-3 karves, 5-7 avis, 2-3 kiaules, nemažai naminių paukščių. Šeimos buvo didelės – vidutiniškai 7-8 asmenys.
1841-1842 m. bažnyčios turtas buvo perduotas valstybei. Utenos bažnyčia neteko Utenėlės palivarko. 1853 m. Utenėlės užkaboris priklausė Feliksui Pakalniui. Vėliau Utenėlė atiteko jo sūnui Zigmui Pakalniui (dvarelyje veikė daraktorinė mokykla). Jis caro laikais studijavo teisės mokslus, buvo advokatas. Utenėlę paveldėjo Zigmo sūnus, taip pat Zigmas Pakalnis (1891-1961), pastarasis savo laiku buvo net labai mokytas žmogus – mokėsi Kijevo universitete, tarnavo caro kariuomenėj, susikūrus Lietuvos valstybei, stojo savanoriu, paskui dirbo policijos vadu. Išsislapstė nuo išvežimo užėjus rusams, mirė nuo sunkios ligos, palaidotas Pakalniuose. Zigmo literatūriniai bandymai rodo jį buvus didelį savo krašto patriotą.
Utenėlės kaimas išaugo, kai tapo „Utenio“ kolūkio centru. Pastatyta gyvenamųjų namų, fermos, elektomechaninės dirbtuvės. Kolūkiui priklausė ir Vosgėlių bei Narkūnų kaimai. 1975 m. lapkričio 26 d. „Utenį“ prijungus prie Pakalnių kolūkio Utenėlės gyvenvietė nebesiplėtė. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę Utenėlėje susikūrė žemės ūkio bendrovė „Viltis“(vad. V. Pašilys). Tačiau bendrovė išsilaikė neilgai. šiuo metu Utenėlės fermose augina per 100 karvių ir jų prieauglio ūkininkai G.ir P. Motiejūnai. 1998 m. R. Šerepėka įsteigė Utenėlėje parduotuvę.
Šaltiniai
Kvyklys B. Mūsų Lietuva. Vilnius, 1991. T. p. 65-68.
Streikus A. Utenos parapija. Utena, 1999.
Utenos krašto enciklopedija. Vilnius, 2001.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
