Retam tautiečiui pasitaiko proga išvysti neturistinę Kiniją. Elenai Sakalauskaitei pasisekė – į tolimą ir nepigią kelionę šį pavasarį pakvietė draugė, Nandžingo mieste studijuojanti kaligrafijos meną ir jau šiek tiek mokanti kinų kalbą. Kinija lietuvę pavergė trimis dalykais: grožiu, saugumu ir neišsemiamomis staigmenomis.
Kultūrinis šokas lėktuve
13-os valandų tiesioginį skrydį Helsinkis–Šanchajus Elena vertina dešimčia balų, tačiau jau lėktuve sako patyrusi kultūrinį šoką. „Į saloną sugužėjo tuntas kinų ir įkūrė čia mini Kiniją su jos kvapais, klegesiu, papročiais. Tik svetur kinai tylūs ir kuklūs, o tarp savų tampa net labai triukšmingi. Stebėjausi, kad jie viską darė kartu: visiems vienu metu prabudo apetitas, o susiruošę gulti užmigo tarsi pagal komandą. Kai vienas „vertėjas“ kalbino mane, bene vienintelę keleivę iš Vakarų, pokalbio klausėsi visas salonas. Nuo kvapų maišalynės ne juokais svaigo galva, mat kinai nesureikšmina gamtinių reikalų: priešais mane mamytė sodino sūnelį „ant puoduko“, t. y. ant kelių patiestos servetėlės. Šanchajuje išlipau jau užsigrūdinusi, tačiau didžiausias šalies miestas pasirodė labai vakarietiškas, kosmopolitinis“, – pasakoja Elena.
Šanchajus, turintis 13,27 milijono gyventojų, kaip šalies prekybos, pramonės, turizmo centras rungiasi su sostine Pekinu. Megapolyje yra įvairiausių tautų, aukštų dangoraižių gausa primena Niujorką, tačiau yra ir egzotikos: vien žymusis Šanchajaus turgus, šurmuliuojantis šalia Mingo dinastijos laikų šventyklos, ko vertas! Per parą čia apsilanko daugiau nei 200 000 žmonių.
Kinai – smulkučiai, bet valgo daug
Elena pataria į skelbiamas ar užrašytas kainas turguje, parduotuvėje ar nedideliame viešbutyje nekreipti dėmesio. „Privalote kantriai žodžiais arba gestais derėtis, ir sumokėsite trigubai mažiau, – tikina patyrusi keliautoja. – Čia įprasta be jokių skrupulų pelnytis iš patiklių vakariečių. Labai gerai, kad mano draugė mokėjo kinų kalbą ir išmanė tradicijas, kitaip keliaudamos būtume išleidusios nepalyginti daugiau. Taksistai stengėsi sutaupyti neprivežę iki sutarto objekto, taigi dažnai tekdavo pėdinti dar ir pėsčiomis. Taip pasielgė net simpatiškas senučiukas. Jis pasisiūlė mopedu pavėžinti iki stoties ir sustojo nuo jos per puskilometrį, neva toliau jo transporto priemonė nepravažiuos“, – šypsosi Elena.
Tačiau maistas Kinijoje palyginti nebrangus. „Smulkučiai kinai labai daug valgo, jiems įprastas porcijas sunkiai įveikdavome, – prisimena pašnekovė. – Maistas – tik garintas, virtas arba keptas. Kaip konservantas naudojamas cukrus, patiekalams suteikiantis būdingo salsvumo. Visi ingredientai patiekiami vienoje lėkštėje, smulkiai supjaustyti, tad ne visada supranti, ką valgai. Deriniai keistoki: tarkime, ragavome kinų mėgstamus ryžių makaronus, kur primaišyta mėsos su žuvimi.“
Ilga kelionė į šalies gilumą
Iš Vilniaus patekti į Šanchajų pasirodė paprasčiau nei iš Šanchajaus nuvykti į Guiliną, žymų kurortą šalies pietuose, kur lietuvės ketino apsistoti. Kinijoje įprasta stovėti ilgiausioje eilėje ir negauti bilietų į traukinį ar autobusą. Tai nutiko ir lietuvėms. Tačiau būtent ilga ir varginanti kelionė leido joms pamatyti neparadinę šalį, tikrą eilinių kinų gyvenimą.
„Keliavome neįtikėtinais „miegamaisiais“ autobusais su gultais, į kuriuos įsispraudi tik susirietęs, apsistodamos mažuose miesteliuose“, – sako Elena. Tokioje kelionėje ji pataria turėti nuosavą miegmaišį, nes keturių žvaigždučių viešbutyje patalynę galite rasti nekeistą. Pagaliau lietuvės pasiekė kurortinį Guiliną. Čia tekanti Liczian upė yra švariausia šalyje, o peizažai išties įstabūs. „Gamta čia itin mylima, branginama, gal dėl to, kad miestuose jos labai mažai. Už pasigrožėjimą peizažu sumokėsite kur kas daugiau nei už įėjimą į muziejų. Man labai patiko parkai, kurių čia daug. Kad atsipalaiduotų, kinai gamtoje ne alkoholį vartoja, o šoka ir dainuoja, užsiima tai či. Susigėdome – buvome čia vienintelės su alaus buteliukais“, – prisimena lietuvė.
Gyvena be pykčio
Kinija Eleną pavergė trimis dalykais: grožiu, saugumu ir neišsemiamomis staigmenomis. Mergina tikina, kad dviem jaunoms užsienietėms keliauti po šalį visiškai nepavojinga. „Gintis teko tik nuo įkyrių turgaus prekeivių. Vyrai čia paslaugūs, peršasi padėti net nemokėdami užsienio kalbos, atvirai reiškia smalsumą ir simpatiją. Jų kūno kalba labai natūrali, jokio šiurkštaus vyriškumo demonstravimo. Naktį mane su drauge į autobusų stotį negyvenama dykviete vedė du nepažįstami vyrukai – kitoje šalyje tokiam nuotykiui nesiryžtumėme“, – prisimena lietuvė.
Jai nuostabu, kad itin tankiai gyvenamoje šalyje taip maža agresijos, egoizmo. „Žmonių visur kaip skruzdžių, tačiau jokių pykčių, rietenų, nesusipratimų. Laikomasi devizo: „Gyvenk ir leisk gyventi kitiems.“ Norėtųsi šito iš jų pasimokyti“, – kinų pakantumu žavisi lietuvė. Jai pasirodė, kad oficialioji „vieno vaiko“ šeimos politika čia tyliai apeinama, o atžalas meiliai niurko ir motinos, ir tėvai.
Prasta Vakarų įtaka
Menotyrininkei Elenai į akį krito ryškūs kinų mados skirtumai. „Vyresnės moterys dėvi stilizuotus nuostabių spalvų ir ornamentų tautinius drabužius iš šilko ar medvilnės, o jaunoji karta seka Vakarų mada. Džinsai, marškinėliai, sportiniai bateliai – tipiška jaunų išsilavinusių merginų „uniforma“, tačiau nustelbia turgaus „mada“: timpės po mini sijonėliais, smailiakulniai, pigūs papuošalai ir blizgučiai, vienodos trumpos šukuosenos“ , – pastebi Elena. Pasak jos, Vakarų įtaka čia pasireiškia blogiausia prasme, darko Kinijos grožį. Net parkuose retai išvysi natūralų kraštovaizdį – visur prikabinėta spalvotų lempelių, prikaišiota dirbtinių gėlyčių. Komunistinis režimas pakeitė kinų santykį su religija.
„Kinai nėra religingi. Budizmo šventyklose svarbiausia yra susimokėti už įėjimą. Tačiau ši šalis nepaliauja stebinti. Jos negali nei perprasti, nei priprasti prie jos“, – apibendrina lietuvė ir tikisi dar kada nors aplankyti šią šalį.
Rūta Klišytė
