Dar kunigaikščio Gedimino laiške minėti Balninkai kadaise buvo žinomas miestas prie judraus kelio, dabar – tik nuošalus, ramus, tvarkingas kaimas.
Grožiu nenusileidžia daugeliui
Mėgstantiesiems pasižvalgyti po Molėtų kraštą verta nukeliauti ir į Balninkus – aukštumoje tarp Alaušų ir Piršėno ežerų įkurtą gyvenvietę.
Balninkų apylinkės gamtos grožiu nenusileidžia daugeliui žinomų, vaizdingose vietose, ežerų pakrantėse esančių miestelių, tik yra gerokai rečiau lankomos.
Daug turistų į Balninkus neplūsta, ko gero, dėl to, kad vietovė sunkiau pasiekiama – tenka pasikratyti ir žvyrkeliais.
Balninkai – seniūnijos centras. Čia yra viskas, ko gyventojams reikia – bažnyčia, parduotuvės, mokykla, kultūros centras, paštas, vaistinė, ambulatorija, biblioteka, vasarą prie Alaušų viliojantis puikus paplūdimys.
Ši gražiai prižiūrima gyvenvietė turi išskirtinį bruožą – čia įkurta ne tik Dailės galerija, bet ir pirmasis Lietuvoje Stiklo muziejus.
Abi kultūros ir meno įstaigos yra tame pačiame pastate, atėjus į vieną parodą galima apžiūrėti ir čia pat esančią kitą.
Be gausybės galerijos bei muziejaus eksponatų, čia galima pamatyti ir iš medžiagos pasiūtą Balninkų herbą.
Lankytojus pasitinkanti Danutė Grigienė pirmiausia trumpai papasakoja apie Balninkus: „Esame senas miestas, jau paminėjome 675 metų sukaktį. Nesistebėkite, kad sakau „miestas“, nes kadaise čia tikrai toks buvo. Balninkams buvo suteiktos Magdeburgo teisės.“
Turintiems tokią teisę miestams nereikėjo atlikti valstietiškų prievolių, jiems buvo leidžiama skirti vaitą, rinkti tarėjus ir burmistrą. Taigi Magdeburgo teisė garantavo miestams tam tikrą nepriklausomybę.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš pradžių tokias teises turėjo Vilnius, Kaunas, Trakai, Gardinas, vėliau Magdeburgo teisės pradėtos suteikti ir kitiems miestams bei miesteliams.
Žygimanto Augusto raštas
D. Grigienė rodo ant muziejaus sienos kabantį Balninkų herbą – raudonoje medžiagoje išsiūtą sidabrinę aštuoniakampę žvaigždę, kurios spinduliai, atskirti linijomis, sueina į mažą apskritimą centre.
D. Grigienė sako, kad žibalinių lempų gaubtai būdavo gaminami iš karto po du, tik paskui juos atskirdavo – perpjaudavo.
„Spėjame, kad aštuoni žvaigždės kampai simbolizuoja čia gyvenusias aštuonias tautybes – lenkus, lietuvius, rusus, žydus, latvius, totorius ir kitus. Balninkai buvo daugiatautis miestas“, – svarsto balninkietė.
Teigiama, kad aštuonkampė žvaigždė labiau primena latvių mitologinį simbolį – ryto žvaigždę Auseklį. Tačiau duomenų, kad būtų galima Auseklį susieti su Balninkais, nėra.
Europos kraštų heraldikoje aštuoniakampė žvaigždė dažniausiai reiškia atgimimą, žinojimą. Senasis herbas atrodė kiek kitaip, o dabartinio etalono autorius – dailininkas Stasys Aukštuolis. Lietuvos Respublikos prezidentas naująjį Balninkų herbą patvirtino 2006-aisiais.
Žinoma, kad pirmą kartą Balninkai paminėti 1338 metų lapkričio 1 dienos kunigaikščio Gedimino laiške Livonijos magistrui.
Domintis miestelio istorija galima sužinoti, kad Balninkų žemė kadaise buvo niokota kryžiuočių, čia būta didžiojo kunigaikščio dvaro, valsčiaus centro. 1546 metais Balninkai jau vadinti miestu, juk 16-ojo amžiaus antrojoje pusėje Žygimantas Augustas Balninkams suteikė miesto teises, antspaudą ir herbą.
Prezidento dovana
Kad šiais laikais Balninkuose atsirado unikalus Stiklo muziejus, didelis inžinieriaus, chemiko technologo, muziejininko, pedagogo, kraštotyrininko Kazio Strazdo nuopelnas. Tai jis 2002 metais kartu su žmona Jovita Emilija ir kitais bendraminčiais gimtajame krašte įkūrė pirmąjį Lietuvoje Stiklo muziejų. Jam K. Strazdas padovanojo apie 370 lietuviško stiklo gaminių.
Muziejaus įkūrimo iniciatorius daug savo laiko skyrė Lietuvos stiklo istorijai nagrinėti, stiklo gamybos terminams tobulinti, yra aktyvus ir veiklus žmogus. Už nuopelnus Lietuvai jis 1997 metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, už nuopelnus Molėtų kraštui – aukščiausiu šios savivaldybės apdovanojimu Padėkos medaliu.
Per Stiklo muziejaus atidarymo iškilmes tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus perkirpo simbolinę juostelę ir negailėjo gražių žodžių šios kultūros įstaigos kūrėjams. V. Adamkus tuomet sakė matantis puikų pavyzdį, kaip atitolusias nuo didžiųjų miestų vietoves galima padaryti patrauklias. „Parodyta iniciatyva gali tapti tvirtu pagrindu ir pradžia visiems geriems darbams“, – kalbėjo prezidentas.
Atidarymo proga naujajam muziejui V. Adamkus padovanojo krištolinį prezidento atstovybės simbolį. Jis yra vienas iš vertingiausių muziejaus eksponatų. Apie stiklo ekspoziciją pasakojanti D. Grigienė prezidento dovaną visada parodo lankytojams.
Ne tik vazos ir stiklinės
Kasdieniame gyvenime nė nepastebime, kiek daug stiklinių daiktų mus supa – ne tik langai, lemputės ar indai. Muziejaus lankytojai ir įprastus, ir nė karto neregėtus stiklinius gaminius pamato vienoje vietoje.
Žibalinių lempų gaubtai, grafinai, pieno, alaus buteliai, kvepalų buteliukai, stiklainiai, vazos, taurės, įvairios figūrėlės, gėlės ir kiti stikliniai gaminiai muziejuje sudėti į lentynas pagal pagaminimo vietą, laiką, paskirtį, įsigijimo būdą. Molėtai. Balninkai. 6
Šį kūrinį vienas balninkietis buvo išsivežęs į tremtį, paskui jį padovanojo muziejui.
Atskira lentyna skirta ypatingoms dovanoms. Vienas iš tokių eksponatų – į butelį įdėtas nukryžiuotasis.
D. Grigienė pasakoja, kad šį suvenyrą, prieš vežamas į tremtį, pasiėmė vienas Molėtų krašto gyventojas. Perėjęs kančių kelius, ilgus metus praleidęs tremtyje žmogus į namus parsivežė ir butelį su nukryžiuotojo figūrėle. Sužinojęs apie Stiklo muziejų, jam dovanojo šį suvenyrą.
Net kelios lentynos skirtos menotyrininko Sauliaus Pilinkaus surinktai ir muziejui dovanotai stiklo gaminių kolekcijai.
K. ir J. E. Strazdai yra išleidę knygą apie muziejų Balninkuose. Joje prisimintas šios įstaigos kūrimo kelias, pasakojama apie Lietuvos stiklo gamybą, apie tai, kad Balninkų stiklo muziejuje eksponuojama 20–21 amžių sandūroje veikusių Lietuvoje stiklo fabrikų bei gamyklų pagaminti stiklo dirbiniai ir anksčiau buvusių stiklo manufaktūrų dirbinių duženų ir ugniai atsparių medžiagų liekanos.
Garsių kraštiečių darbai
Dailės galerijos pradžia buvo mokytojo Vlado Miškinio Balninkams dovanoti 160 tapybos darbų. Dailininkas pasakojo dažnai susimąstydavęs apie savo paveikslų ateitį. Kadangi nenorėjęs, kad jo darbai būtų išmėtyti, nusprendęs didžiausią savo kolekcijos dalį padovanoti Molėtų krašto muziejui. Buvo nutarta, kad paveikslai turėtų likti Balninkuose.
Patalpas paveikslams eksponuoti skyrė ir suremontavo Molėtų savivaldybė. V. Miškinio kūrinių parodos atidarymas įvyko 1998 metų spalio mėnesį.
D. Grigienė, kuriai V. Miškinis buvo dėdė, pasakoja, kad dailininkas mėgo piešti žymius Lietuvos žmones. Jis nutapė M. K. Čiurlionio, Žemaitės, S. Daukanto ir kitų portretus. V. Miškinis taip pat įamžino gimtinės kai kurias vietas – didžiausią jo darbų dalį sudaro Balninkų apylinkių ežerų pakrančių, tėviškės gamtos vaizdai, taip pat istoriniai paminklai, pilys, piliakalniai.
Dailės galerijoje eksponuojami Vlado Miškinio tapybos darbai.
Be V. Miškinio paveikslų, galerijoje gausu ir kitos žymios kraštietės Onutės Pusvaškytės darbų.
2000 metais ši tautodailininkė, Pauliaus Galaunės premijos laureatė galerijai dovanojo savo grafikos kūrinių.
Užaugusi Balninkuose O. Pusvaškytė mėgo piešti nuo pat vaikystės. Tautodailininkė gyvena Kaune ir yra išbandžiusi daug žanrų – tapybos, skulptūros, grafikos. Visi žanrai jai, pasakojo, patiko, tačiau apsistojo ties grafika.
Apie O. Pusvaškytės kūrybą sakoma, jog jai būdinga krikščioniškai liaudiška pasaulėjauta. Pati menininkė yra vienuolė, ji gimtajam kraštui padovanojo keturiasdešimt savo kūrybos darbų.
„Mes, muziejininkai, didžiuojamės, kad menininkė atvėrė neišsemiamą savo kraičio, surinkto gimtosiose Molėtų apylinkėse, skrynią ir ją padovanojo savo gimtajam kraštui“, – teigiama Molėtų krašto muziejaus leidinyje, pasakojančiame apie Balninkų dailės galeriją.
