Ina (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.) vasario 8-ąją prie akies pastebėjo nedidelį, vos įžvelgiamą darinuką, primenantį juodą taškelį.
„Valydama makiažą ir pamačiusi prie akies juodą mažą dėmelę pagalvojau, kad blogai nusivaliau blakstienų tušą, priėjau arčiau prie veidrodžio ir pastebėjau mėlynę po akimi. Nieko nelaukdama užsirašiau pas gydytoją – visada, jeigu kažkur kažkas atsiranda, einu pas gydytoją, darinių neauginu ir nelaikau“, – sako ji.
Diagnozė pribloškė
Prieš apsilankant pas specialistus ji nė neįtarė, kad darinys gali būti piktybinis – jis buvo nedidelis, nepūliavo, neskaudėjo, jo neniežėjo. Nerimą kėlė tik jo vieta šalia akies – ji itin pažeidžiama.
„Mane nusiuntė pas odos gydytoją, jis atliko dermatoskopiją su aparatu. Sėdėdama kabinete net nesupratau, kad jis piktybinis, tik kažką kalbėjo, kad jis nėra labai geras“, – prisimena ji.
Ji tik gydytojo pokalbio su slaugytoja metu nugirdo ligos kodą – C44.1 Grįžusi po apžiūros Ina dukrai pasakė, kad įtaria kažką negero, tačiau paskaičiusi išrašą ir internete susiradusi informacijos apie šį ligos kodą neteko žado.
„Grįžusi namo įvedžiau kodą ir internetą, žiūriu – akių vokų, įskaitant akies kampą, odos piktybinis odos navikas. Be jokių klaustukų, be jokių abejonių. Šokas buvo tikrai didžiulis.
Nežinojau, kaip paaiškinti vaikams, sūnui labai bijojau pasakyti, jis jautresnis nei dukra. Juk pas mus išgirdus žodį vėžys pirma mintis, kad tai mirtina. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai tau pasako, kad darinys vėžinis“, – atviravo pašnekovė.
Ji sako apie tai niekada taip ir nepapasakojusi senyvo amžiaus mamos vyrui, kurį prižiūri, kad tik nesukeltų streso, tad ieškojo įvairiausių būdų, kaip neišsiduoti. Nors vengti apie tai, su kuo tenka susidurti, ji nevengė, tai buvo vienintelis žmogus, kuriam taip nieko ir nepasakė.
Šiandien Ina su juoku pasakoja, kad baimės išgirdus diagnozę buvo tiek, kad surašė savotišką testamentą, tačiau tada juokas buvo menkas – ji stengėsi kuo mažiau bendrauti su žmonėmis ir rodytis viešumoje:
„Vaikams buvau pasakiusi, kad kompiuteryje viskas surašyta. Sėdėjau namuose, mąsčiau, kiek man dar liko gyventi. Internete prisiskaičiau, kad operacijos metu pašalinamas darinukas, bet pagal šią diagnozę jis gali ataugti toje pačioje arba kitoje vietoje.
Iškart įsivaizduoji, atrodo, matai, kad je jau auga kitoje vietoje. Pradedi įsivaizduoti, kad padarys vieną operaciją, po to kitą, po jų gal akimi ir nebematysiu. Fantazijai ribų nėra.“
Įspėja visus nedelsti
Operacijos moteris laukė su daugybe minčių ir klausimų galvoje, bemiegėmis naktimis ir baime – darinys labai arti akies, jautrios vietos, tačiau laukti ir „auginti“ piktybinį darinį būtų per daug pavojinga.
„Man operacija yra paskutinis žingsnis, bet čia aš nebeturėjau kito pasirinkimo. Nepadarysi, užaugs, bus dar blogiau, juk šalia akies. Jei darinys būtų kitoje vietoje, nežinau, kaip pasielgčiau, bet operuoti darinį prie akies aš bijojau.
Neįsivaizdavau, kaip atrodysiu po operacijos tokioje vietoje. Kai pamačiau save veidrodyje po operacijos, labai apsidžiaugiau – galvojau, kad bus tragedija, neįsivaizdavau, kaip tokioje vietoje galima iškirpti darinį ir susiūti. Įsivaizdavau tikrai baisiau“, – šypteli.
Po operacijos darinys buvo išsiųstas biopsijai, ją atlikus Ina galėjo ramiau atsikvėpti – paaiškėjo, kad darinys nebuvo supiktybėjęs. Sako, jei iš karto būtų gavusi tokią diagnozę, nežinia, ar būtų dariusi operaciją, dar būtų palaukusi, neskubėjusi.
„Aš tikrai nebūčiau skubėjusi šalinti, jeigu būtų įrašytas kitas kodas. Būtų darinys ant rankos, kojos, dar kur nors – viskas tvarkoje, tegul šalina, užsiūna – nieko nesimato. Bet kai veidas, akis... Dėl išvaizdos aš nebijau, bet dėl regėjimo, nes viskas labai šalia, baisu“, – svarstė ji.
Šiandien apie visą šią patirtį kalbėti daug lengviau, nors per visą tą laiką stresas buvo nepakeliamas. Ji ragina ir kitus nedelsti, pamačius įtartinus darinius kreiptis į medikus nieko nelaukiant, nes sveikata – svarbiausias turtas:
„Kiekvienas dirba savo darbą, taip pat ir medikas. Juk patys nesame medikai ir jeigu kas nors neaišku, turi eiti pas specialistą, kad išsiaiškintum. Ir tikrai nereikia laukti.“
