Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Milžinišką ažiotažą sukėlusi neteisėtos veiklos priimant gimdymus namuose byla patikėta tirti Panevėžio – miesto, kuris buvo vienas pirmųjų, skleidusių tokią idėją, – prokurorams.
Pirmieji gimdymai namuose Lietuvoje prasidėjo 1992-aisiais. Vienos dabartinių įtariamųjų šioje byloje gydytojos Dalios Jakaitės vyriausiasis sūnus buvo trečias po Nepriklausomybės atgavimo kūdikis šalyje, gimęs ne ligoninėje.
„Mano pirmasis vyras buvo iš Panevėžio, – pasakojo šios savaitės „Panevėžio balso“ pašnekovė. – Mums dažnai į jį važinėjant susipažinau su panevėžiečiu sveikuoliu Kazimieru Ilginiu. Kai jam papasakojau, kad gimdžiau namuose, Kazimieras pasiūlė ta tema surengti Panevėžyje konferenciją. Tokią planavome Vilniuje, bet ten mums buvo uždarytos visų salių durys. Konferenciją surengėme 1993-iųjų gruodį, į ją buvo pakviesti visi žymiausi šalies akušeriai-ginekologai. Po to gimdymo namuose idėja užsikrėtė ir daugiau, Panevėžyje pradėti rengti kursai planuojančioms namuose gimdyti moterims.“
Rezonansinėje keliasdešimties tomų gimdymų namuose byloje yra įtarimų net dėl galimos prekybos kūdikiais, jos figūrantės sulaukė klausimų ir apie kanibalizmą. Apie tai, kodėl gimdyvės placentas saugodavo šaldikliuose „Panevėžio balsui“ ir sutiko papasakoti gydytoja Dalia JAKAITĖ.
– Ikiteisminio tyrimo pradžia – 2011-ųjų birželis, kai mirė namuose gimęs naujagimis.
– Aš tą vaikelį apžiūrėjau, išoriškai jis buvo visiškai sveikas. Išdaviau pažymą apie naujagimio gimimo faktą, o po paros jis mirė. Buvo atlikta ekspertizė mirties priežasčiai nustatyti. Nustatyta, kad mergytė mirė nuo abipusio pūlingo plaučių uždegimo dėl streptokokinės infekcijos. Pūlingas uždegimas išsivysto per 48 valandas. Ji mirė po 24 valandų, vadinasi, uždegimas ją buvo apėmęs dar įsčiose.
Dėl šios mergaitės mirties nei aš, nei pribuvėja Jurga Švedienė nesame kaltinamos. Tėvai mums jokių pretenzijų neturėjo, bet prokuratūra pradėjo tyrimą.
– Ar kūdikis būtų išgyvenęs, jei būtų pagimdytas gydymo įstaigoje?
– Į šį klausimą labai sunku atsakyti. 80 procentų atvejų streptokokinė infekcija neduoda jokios simptomatikos.
– Jūsų namuose buvo atlikta krata. Kas domino pareigūnus?
– Pas mane ir J. Švedienę kratos buvo atliktos 2012 metų vasario 1-ąją. Pareigūnai atėjo apie 6.15 val. Keturi vyrai ir moteris parodė teismo sprendimą dėl kratos. Jie turėjo ieškoti gimdymo priėmimo instrumentų ir įrankių, kuriais galima padirbti antspaudą. Krata truko pusketvirtos valandos – tol, kol jų kolegos pas J. Švedienę surado gimdymo priėmimo instrumentus. Jokių priekaištų pareigūnams neturiu. Jie elgėsi mandagiai.
– Kokie įtarimai pareikšti jums? Ar žinote, kam dar ir kokie įtarimai pateikti?
– Po kratos mane nuvežė į Policijos komisariatą, ten pralaikė 5 valandas ir tada pateikė įtarimus dėl dokumento bei spaudo klastojimo. Man buvo pareikšta, kad gydytojos antspaudas, kurį aš naudoju dvidešimt metų, neva suklastotas. Surinkau visus įrodymus, kad mano spaudas niekada nebuvo suklastotas, ir juos pateikiau prokuratūrai. Man atsakyta, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje pateiktų įtarimų panaikinti negalima. Pasitarusi su teisininkais, kreipiausi į Administracinį teismą.
Gimdymus namuose priimdavusiai J. Švedienei pareikšti įtarimai dėl vertimosi neteisėta profesine veikla. Ji yra biochemikė. Nors JAV baigė akušerių kursus, tačiau tai liudijanti pažyma Lietuvoje nepripažįstama.
J. Švedienė taip pat įtariama dėl savivaldžiavimo ir sunkaus moters sužalojimo.
Įtarimai dėl neteisėtos ūkinės veiklos pareikšti organizacijai Prieraišiosios tėvystės centrui, rinkusiam pinigus advokatams J. Švedienės gynybai.
Žinau, kad įtarimai pareikšti dar vienai merginai.
– Kokius sužalojimus aiškinasi prokurorai?
– Gimdymo metu moteris įplyšo. Tai laikoma sunkiu sužalojimu. Profesionali akušerė-ginekologė Banga Kulikauskaitė, kuri taip pat yra įtariamoji šioje byloje, teigia, kad 70 procentų moterų gimdymo metu įplyšta. Kažkodėl ligoninėje tai netraktuojama kaip sužalojimas.
– Ar dabartinių įtariamųjų paslaugomis yra pasinaudojusios ir panevėžietės?
– Kadangi pati turėjau mažų vaikų, iš Vilniaus niekur nevažiuodavau. Nežinau, kokiais keliais Panevėžyje vaikus įregistruodavo namuose pagimdžiusios moterys. Yra panevėžiečių, specialiai važiavusių gimdyti į Vilnių.
Sostinėje jos gimdydavo dalyvaujant J. Švedienei, o aš išduodavau pažymą, su kuria grįždavo į savo miestą. Iš pradžių pažymas rašydavau ant paprasto lapo ir dėdavau savo antspaudą. Vėliau dokumento formą suderinau su Vilniaus civilinės metrikacijos skyriumi ir atsispausdindavau. Dvidešimt metų tai niekam nekliuvo.
– Jūs tik išrašydavote pažymas? Pati nedalyvaudavote gimdymuose?
– Iš keturių įtariamųjų aš vienintelė gimdymų nepriimdavau – atvažiuodavau tik apžiūrėti vaiko. Tai dariau sąmoningai. Nenorėjau žinoti, kas tą gimdymą priima. Lietuvoje moterims nedraudžiama gimdyti namuose, tačiau draudžiama gydytojams dalyvauti tokiuose gimdymuose.
– Kaip moterys atsilygindavo pribuvėjoms už paslaugą?
– Iš pradžių mokėdavo tik už taksi. Vėliau folkloru besidomintys žmonės važinėdami po kaimus išgirdo, kad pribuvėjoms būdavo atsilyginama rankšluosčiu. Nuo tada mamos pradėjo dovanoti rankšluosčius ar ką nors pačios pasiuvusios. Kai ši byla prasidėjo, klausiau žmonių, ar yra atsilyginę ir pinigais. Apie tai jie labai nenoriai kalba, bet kai kurie prasitarė, kad kažkiek mokėjo. Kiek – neįvardijo.
– Teisėsauga aiškinasi 400 gimdymo namuose atvejų nuo 1992 metų. Kiek, jūsų žiniomis, nepriklausomybės metais kūdikių gimė namuose?
– Nuo 1992-ųjų Lietuvoje namuose gimė daugiau nei 2 000 kūdikių. Iš tiesų tirti pradėjo nuo 1992-ųjų tik todėl, kad pasakiau tais metais pati namuose pagimdžiusi pirmagimį. Mano pirmi du vaikai gimę namuose.
– Kiek iš tų dviejų tūkstančių yra buvę mirties atvejų?
– Man žinomi du namuose gimusių kūdikių mirties atvejai. 1997 metais po trijų parų mirė vaikas. Sulaukus ekspertizės išvadų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Antrasis atvejis – jau minėtas 2011-ųjų.
Pareigūnai šneka apie daugiau. Jie ima visus vaikus, kurie dėl kažkokių priežasčių mirė per metus nuo gimimo. 2008 metais mirė vienas vaikelis 40-ą parą. Aš buvau apklausta. Šio kūdikėlio mirties priežastis – kompresinės kaukolės lūžis – niekaip negalėjo būti susijęs su gimdymu. Jei tokią traumą vaikelis būtų patyręs gimdamas, 40 parų tikrai nebūtų išgyvenęs. Dar vienas atvejis tiriamas, kai vaikas gimė negyvas, apie jį žinau, bet negaliu kalbėti. Ši šeima augina dar tris vaikus, gimdytus namuose.
– Kiek jau kartų buvote iškviesta į apklausą?
– Daugybę. Kartais esu kviečiama net po du sykius per savaitę. Byloje labai daug medžiagos. Spalį ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo apklausę jau daugiau nei tūkstantį žmonių. Kad byla atiduota Panevėžio prokurorams, sužinojome iš spaudos. Turbūt bijoma, kad gali būti daromas poveikis ikiteisminio tyrimo metu. Visuomenės reakcija milžiniška, o ypač kai atliko kratą kino režisierės Inesos Kurklietytės namuose. Man tai nebuvo staigmena. Per apklausas rodydavo jos filmą ir pagal jį klausinėdavo.
– Neįtikėtina, tačiau byloje yra įtarimų ir dėl kanibalizmo atvejų.
– Dėl keblumų įregistruojant vaiką pagimdžiusios moterys placentas padėdavo į šaldiklį kaip įrodymą. Kadangi nebuvo aišku, per kiek laiko naujagimius užregistruosim, kurį laiką jos ten ir būdavo laikomos. Nebereikalinga placenta būdavo užkasama ir toje vietoje pasodinamas medis. Per apklausą manęs tiesiai paklausė, ar valgiau placentą. Tai nesąmonė. Gydytojo Igorio Čarkovskio, gimimų jūroje pradininko, įrašuose iš tiesų kalbama, kad kai kurios tautos ir šiais laikais placentą suvalgo. Negaliu atsakyti už visus, bet Lietuvoje nesu girdėjusi tokio dalyko. Nei aš, nei man žinomos moterys placentų nevalgydavome.
– Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai gimdymą namuose skatinančiame judėjime įžvelgia sektos požymių. Teigiama, kad gimdyvės buvo verbuojamos, įrašomos į kursus, joms išduodami neegzistuojančių organizacijų sertifikatai rusų kalba…
– Mus sektantizmu įtaria, nes visos mamos apie J. Švedienę šneka vos ne kaip apie Dievą. Aš nesakau, kad ji yra Dievas žemėje. Bet moteris visą gyvenimą prisimins žmogų, kuris jai buvo geras gimdant. Be to, namuose gimdė ir kursuose dalyvavo įvairių konfesijų žmonės: katalikai, krišnaitai, baltai, stačiatikiai, evangelikai, Jehovos liudytojai ir kiti. Kaip tokių skirtingų konfesijų žmonės galėtų priklausyti vienai sektai? Niekas neverbuodavo nėščiųjų į kursus, jos visos ateidavo savo noru, sužinojusios informaciją iš draugių, gimdžiusių namuose. Jokių sertifikatų rusų kalba ar kitokių pažymėjimų apie kursų baigimą niekam nebuvo išduota.
– Pareigūnams nerimą kelia, kad kai kurių vaikų buvimo vieta nežinoma. Jau dabar nustatyta, kad keturi vaikai yra gimę Lietuvoje, tačiau kur jie dabar – neaišku.
– Nors mums nėra pateikti tokie kaltinimai, bet policijos vadovai savo spaudos konferencijoje kalbėjo apie tarptautinę prekybą vaikais. Tai yra niekuo nepagrįsti ir neįrodyti teiginiai. Sakyčiau, kaip dviejų davatkų pliurpalai.
Keturios moterys – iš jų dvi Rusijos pilietės – buvo atvykusios į Lietuvą būdamos nėščios. Čia su pribuvėja pagimdė. Vaikus registravo ir dokumentus vaikams išdavė Rusijos ambasada. Jos ir išvažiavo su savo vaikais.
Kitos dvi užsienietės Lietuvoje gyveno. Vokietijos pilietė yra vertėja, ji mokėsi Vilniaus universitete. Jos vyras irgi vertėjas, jis čia dirbo. Gyvendami Lietuvoje susilaukė dviejų vaikų. Pirmąjį gimdė ligoninėje, antrąjį – namuose. Jie nuolat važinėjo į Vokietiją. Aišku, kai atvažiavo pirmą kartą, vaikų dar nebuvo. Todėl prokurorai ir sako: vaikai neįvažiavo, bet išvažiavo. Taip, nes jie gimė Lietuvoje. Dabar ši šeima gyvena Kroatijoje. Ketvirta buvo Lenkijos pilietė, ištekėjusi už prancūzo. Lietuvoje jie susilaukė vaikelio, gimdė namuose, pagyveno porą metų ir išvyko atgal į Prancūziją. Visus šiuos vaikus aš mačiau tuoj po gimimo, vokietės ir lenkės vaikus gydžiau ir bendravau su jais ilgą laiką. Jei prokurorams kažkas neaišku, aš jiems siūliau daryti DNR tyrimus. Man buvo atsakyta, kad tam nėra pinigų.
– Kiek pati auginate vaikų? Ar visus gimdėte namuose?
– Du pirmieji yra gimę namuose, du mažieji – ligoninėse. Gydymo įstaigas teko rinktis dėl kūdikių sveikatos: nėštumo gale išaiškėjo, kad trečiam mano vaikeliui reikės dirbtinio inksto, o ketvirtasis buvo neišnešiotas.
– Kokį įspūdį jums padarė gimdymai namuose ir ligoninėse?
– Labai skirtingą. Namuose pirmas gimdymas praėjo sklandžiai. Antrasis buvo šiek tiek problemiškas, nes pirmagimiui dar nebuvo nė dvejų metukų ir jis traukė mane už rankos iš vonios, kad paduočiau valgyti.
Paskutinėmis minutėmis prieš gimdymą teko jam virti makaronus!
Trečiąją atžalą gimdžiau Varėnos ligoninėje, apie ją atsiminimai labai geri. Tuo metu tenykštį akušerijos-ginekologijos skyrių rengėsi uždaryti ir jame buvau vienintelė pacientė. Manimi fantastiškai rūpinosi. Naktį pravirkus vaikui atbėgusios seselės net neleisdavo keltis, pačios kūdikiui keisdavo sauskelnes. O iš Vilniaus Antakalnio ligoninės įspūdžiai labai slogūs. Maniau, kad ten numirsiu ir aš, ir mano ketvirtas vaikas. Medicinos personalas paguldęs mane į gimdyklą nuėjo miegoti. Šaukiausi, kad bent kas nors ateitų – niekas keturias valandas prie manęs nepriėjo. Po to buvau pasiryžusi skųsti, bet neturėjau tam jėgų.
– Kaip tapote gimdymo namuose šalininke?
– Apie gimdymą namuose sužinojau maždaug 1990-aisiais, kai dar nebuvau sukūrusi šeimos. Žurnale perskaičiau straipsnį apie gimdymą Juodojoje jūroje. Man ši idėja atrodė labai graži. O po poros metų namuose pagimdžiau vyriausiąjį sūnų. Kaip gydytoja rezidentė kartą nuėjau susipažinti su kineziterapijos skyriuje vaikams atliekamomis procedūromis – masažais, plukdymu. Pataikiau į pabaigą. Gydytojos paklausiau, ar bus daugiau užsiėmimų. Nepamiršiu, kaip ji atsakė, kad tuoj čia ateis „durniai“, laužantys savo vaikus ir juos plukdantys. Tuo metu pati priklausiau „durniams“, nes buvau vegetarė ir užsiiminėjau joga. Palaukiau jų. Mamos kūdikiams darė mankštas ir man iš tiesų buvo siaubinga į tai žiūrėti. Ten susipažinau su J. Švediene. O po to namuose pagimdžiau vyriausiąjį sūnų ir tas pačias mankštas pati jam darydavau.
– Su kokiomis tuomet problemomis susidurdavo šeimos, pasirinkusios gimdyti namuose?
– Namuose pagimdžiusioms moterims kildavo sunkumų įregistruojant vaiką. Kai aš pati nuėjau į Vilniaus civilinės metrikacijos skyrių, buvo pasakyta, kad be ginekologo ir pediatro pažymų mano vaiko neregistruos. Ginekologė, pas kurią nuolat lankiausi ir net buvau paskutinę dieną prieš gimdymą, negalėjo išduoti pažymos, nes nedalyvavo gimdyme. Pediatrui iš viso buvau pirmoji namuose pagimdžiusi pacientė. Vis dėlto pažymas gavau, bet dar reikėjo dviejų vaiko gimimo liudininkų. Paradoksas, bet vyrui liudyti kažkodėl nebuvo galima – paliudijo gimdyme nedalyvavę tėvai.
– Ar šiuo metu įregistruoti namuose gimusį vaiką jau lengviau?
– Per 20 metų Lietuvoje įstatymai pasikeitė. Dabar jei per dvi valandas gydytojas atvažiuoja pas naujagimį, užtenka jo vieno pažymos. Visi gydytojai bijo važiuoti, kad neatsitiktų tai, kas įvyko su manimi. Šios bylos metu yra teigiama, kad aš neatvažiuodavau po poros valandų, o po pustrečios. Laikas buvo fiksuojamas sekant mano telefono judėjimą. Dėl to man pareikšti įtarimai dokumentų klastojimu.
– Kaip vyksta gimdymai namuose? Juose dalyvauja vyrai?
– Gimdymas vandenyje yra mažiau skausmingas. Mano abu vyresnieji pagimdyti vandenyje.
Vyrai irgi dalyvauja. Bet prieš keletą metų Vilniuje lankęsis žymus akušeris-ginekologas Mišelis Odenas pripažino, kad nors pats Prancūzijoje išsireikalavo, kad vyrai būtų įleidžiami į gimdymo kambarį, vis dėlto įsitikino: vos jie trumpam išeidavo, moterys staiga pagimdydavo. Vis dėlto vyro dalyvavimas ne visada teigiamai veikia.
– Gydytojų bendruomenė į gimdymą namuose žiūri labai skeptiškai. Medikai vienareikšmiškai tvirtina, kad tai kelia rimtą grėsmę gimdyvės ir kūdikio sveikatai. Tai ar verta rizikuoti?
– Jei tai būtų taip labai rizikinga, Olandijoje 40 procentų gimdyvių negimdytų namuose.
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis kalba, kad Lietuvoje vienas mažiausių Europoje naujagimių mirtingumas. Olandijoje iš tūkstančio naujagimių miršta 3, Lietuvoje – 4.
Latvija gimdymą namuose įteisinusi nuo 2006-ųjų.
Jokiu būdu ne visos norinčios gali gimdyti namuose. Be to, kad labai svarbi sąlyga yra motinos ir kūdikio sveikata, ne mažiau reikšmingas ir atstumas iki ligoninės. Jei Vilniuje automobilis patektų į kamštį su kraujuojančia gimdyve, ji iš tiesų gali mirti. Todėl mes ir prašome teisinio reglamentavimo.
Beje, to prašėme ir 1993-iaisiais konferencijoje Panevėžyje. Praėjo 20 metų ir niekas nepasikeitė.
