Po dar vieno premjero Gedimino Kirkilo ir eurokomisarės Dalios Grybauskaitės viešo apsižodžiavimo tik aklas galėjo nepastebėti, kad Lietuvoje jau prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, rašo savaitraščio „veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis.
Tai kas, kad iki 2009-ųjų vėlyvą rudenį numatytos oficialios rinkimų datos dar liko šiek tiek daugiau nei dveji metai.
Rimti politikai visuomet savo kampaniją pradeda gerokai anksčiau. Mat per tuos kelis mėnesius, kuriuos įstatymas ir Vyriausioji rinkimų komisija skiria agitacijos laikotarpiui, kandidato rimtai "neįsuksi". Taip daroma visose demokratinėse valstybėse, tad Lietuva – ne išimtis.
Gudriausios galvos būsimo kandidato į prezidentus pradėjo ieškoti kone iš karto po to, kai prezidentu antrai kadencijai buvo išrinktas Valdas Adamkus.
Buvo aišku, kad trečią kartą kandidatuoti jis tikrai nebegalės. Vien dėl amžiaus, net jeigu Konstitucinis Teismas ir rastų kokį plyšelį Konstitucijoje. O rimto kandidato, kuris ne tik norėtų būti prezidentu, bet ir turėtų galimybių būti išrinktas (tai toli gražu ne tas pats), Lietuvos politinėje scenoje nesimatė.
Tiesa, prezidento rinkimų kampanijos "strateguotojai" iš vadinamųjų valstybininkų jau seniai šiam atvejui turėjo savą teoriją. Pasak jos, svarbu ne kokios tavo siūlomo kandidato savybės ir galimybės, o kas bus jo konkurentai. Akivaizdu, kad jeigu prieš už uždarų durų "sustrateguotąjį" būtų išstatytas tiek daugumai rimtų politinių partijų, tiek didelei daliai visuomenės visiškai nepriimtinas kandidatas, už "valstybininkų" parinktąjį būtų balsuojama tegu ir dantis sukandus. Na, pavyzdžiui, jeigu prieš G.Kirkilą išsikeltų Kazimira Prunskienė, tai netgi konservatoriai ne kur dėtųsi – peremtų dabartinį premjerą, tegu ir spjaudydamiesi.
Sugriauti šį planą gali tik netikėtai atsiradęs geresnis kandidatas.
Kad toks (tiksliau, tokia) egzistuoja, galima buvo nujausti jau prieš keletą metų, kai "valstybininkai" ėmė kuždėti visiems norintiems klausytis, kokia bloga esanti ta eurokomisarė D.Grybauskaitė. Esą ir Lietuvai padėti nenorinti, ir labai svarbią save įsivaizduojanti.
Į viešumą ši priešprieša iškilo šiemet kovą, kai Vyriausybę už lėtą Europos Sąjungos lėšų panaudojimą ir infliacijos nevaldymą sukritikavusi D.Grybauskaitė premjero buvo išvadinta karštakoše. "Man labai keista, kad mūsų komisarė daugiausiai kritikos sutelkia Lietuvai, – tuomet kalbėjo G.Kirkilas. – Aš nemanau, kad tai teisinga, nebent su išskaičiavimais čia dalyvauti politikoje".
Apkaltinti politikę tiesos sakymu ir siekiu dalyvauti politikoje – mažų mažiausiai keista. Tą iš karto pastebėjo tiek pati D.Grybauskaitė, tiek apžvalgininkai. G.Kirkilui netgi teko pripažinti, kad ES lėšos panaudojamos tikrai prastai, ir paskirti specialų pareigūną procesui prižiūrėti.
Tik, matyt, ta priežiūra didelio efekto nedavė, nes šią savaitę į Lietuvą atvykusiai D.Grybauskaitei teko dar kartą priminti, kad Lietuva yra viena blogiausiai ES lėšas panaudojančių valstybių.
Didėjanti infliacija ir euro įvedimo nukėlimas į tolimą ateitį, apie ką dar pavasarį perspėjo eurokomisarė, šiandien jau akivaizdūs dalykai.
Kaip į tai reagavo G.Kirkilas? Ogi netiesiogiai pasiuntė D.Grybauskaitę, pareikšdamas, kad ES lėšos panaudojamos pagal planą ir Vyriausybė proceso spartinti neketinanti. Esą nėra čia ko toms eurokomisarėms šnekėti. Tik štai bėda – D.Grybauskaitės populiarumas Lietuvoje stabiliai didesnis už G.Kirkilo, o atotrūkis netgi didėja.
Įdomu, ką išgirsime 2008-aisiais, kai iki prezidento rinkimų ir D.Grybauskaitės kadencijos Briuselyje pabaigos liks vieni metai?