2002 metų vasario 9 dieną įvykęs Socialliberalų suvažiavimas, turėjęs atsakyti į daugybę partijos narius bei Lietuvos visuomenę dominančių klausimų, buvo organizuotas taip, kad visa tai, kas išties galėjo sujudinti visuomenę, buvo palikta ateičiai. Realiai tebuvo perrinktas partijos lyderis Artūras Paulauskas bei išrinktas jo pateiktas naujos tarybos sąrašas.
Suvažiavimas iš esmės priėmė vienintelį kompleksinį nutarimą: įpareigojo naująją partijos tarybą spręsti visus iškilusius organizacinius bei politinius klausimus. Taigi ši partija dar kartą pademonstravo gerai organizuotos, centralizuotos, nenorinčios viešinti savo problemų partijos savybes.
Suvažiavimo koridoriuose buvo daug kalbama apie būsimus prezidento rinkimus bei apie grėsmę, kylančią socialliberalams iš socialdemokratų stovyklos - bijomasi, kad artimiausiu metu socialdemokratai gali integruoti šią partiją. Tačiau, manyčiau, čia pasireiškė vietinio masto mitologijų kūrėjai. Socialdemokratų pozicija Naujosios sąjungos atžvilgiu gal ir yra pernelyg aktyvi, tačiau jie tikrai nesiekia praryti savo partnerių, be kurių Seimo dauguma gali pasikeisti ne socialdemokratų naudai. Taigi socialdemokratams daug svarbiau išlaikyti patvarią Seimo daugumą, išvengti konfliktų, nesusipratimų koalicijos viduje, nei integruoti į save didelę partiją ir taip užsikrauti sau prieš rinkimus į savivaldybių tarybas bei į Lietuvos prezidentus papildomų organizacinių rūpesčių.
Socialdemokratai gal ir yra suinteresuoti dominuoti ir su laiku integruoti į save Naujosios sąjungos narius, bet akivaizdūs veiksmai demonstruoja, kad socialdemokratai nesiruošia veikti drastiškai koalicijos partnerių atžvilgiu. Veikiama lėtai. Suprantama, kad staigūs judesiai ne tik atbaidytų Naująją sąjungą, bet ir sulaužytų dabar Seime susidariusią trapią daugumą. Yra suprantama ir pripažįstama, kad dvi komandos veikia savarankiškai, gali turėti savus, kitokius nei partnerių planus bei veikimo taktikas.
Socialdemokratai laikosi neskubėjimo ir nesikišimo į partnerių vidaus reikalus pozicijos. Manyčiau, vyrauja nuostata: tegul Naujoji sąjunga pati evoliucionuoja kaip gali ir kaip išeina. Jei socialdemokratai veiks Seime ir Lietuvos politiniame lauke efektingai, tai su laiku dalis, gal ir didžioji dalis, Naujosios sąjungos narių pereis į šią partiją be jokių ekscesų. Galimi net socialliberalų frakcijos Socialdemokratų partijoje variantai, nes svarbiausia - be ekscesų, pavojaus jausmo ir be apkalbų bendradarbiauti su partneriais leidžiant jiems patiems išlikti politikoje savarankiškiems arba pritapti prie socialdemokratų.
Taip pat suprantama, kad po prezidento rinkimų liks dar keleri metai bendro darbo Seime ir jei susipriešinimas taps pernelyg didelis, vadinasi, koalicija žlugs. O Lietuvoje, esant pusiau prezidentinio valdymo modeliui, Seimo vaidmuo tampa didesnis už prezidento. Taigi socialdemokratams gali būti naudinga suteikti A. Paulauskui galimybę laimėti prezidento rinkimus, susitariant su juo, kad už tai premjero postas liks Algirdui Brazauskui ir gal papildomai dar bus gautas Seimo pirmininko postas, pavyzdžiui, Česlovui Juršėnui.
