Mūsų valstybės demokratijos sergėtojas Konstitucinis Teismas padėjo tašką abejonėms Seimo rinkimų teisėtumu. Naują valdžią žmonės išsirinko teisėtai, o kadangi virš Konstitucinio Teismo nėra nieko aukščiau, tie pliurpalai ir isterija apie neskaidrią opozicijos pergalę, įskaitant ir Darbo partijai mestus kaltinimus, viso labo tebuvo noras bet kokiomis priemonėmis suteikti galimybę konservatoriams ir liberalams likti prie valdžios vairo.
Bet šioje istorijoje įdomu kitkas. Trisdešimt du žodžiai. Tiek sudaro Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės priesaika, ištarta Parlamento salėje 2009 metų liepos 12 dieną. „Aš, Dalia Grybauskaitė, prisiekiu Tautai. Būti ištikima Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Gerbti ir vykdyti įstatymus. Saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Prisiekiu. Sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisinga. Prisiekiu. Tepadeda man Dievas“. Vėliau D. Grybauskaitė pasirašė Lietuvos Respublikos Prezidentės priesaikos aktą.
Norom nenorom, bet ta priesaika, mano nuomone, jau yra sulaužyta po to, kai D. Grybauskaitė akivaizdžiai ragino už ką žmonės Seimo rinkimuose neturi balsuoti. Prisiekiu „būti visiems lygiai teisinga“.
Prieš antrąjį turą ji pradėjo kvestionuoti Tautos valią, pareiškusi, kad ketina skųsti rinkimų rezultatus („jei pažeidimų bus pernelyg daug“). Po antrojo turo ji ne tik rezultatus apskundė, maivydamasi esą ne ji, o partijos ją paragino skųstis, bet ir du kartus pareiškė, kad rinkimus laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius neturi kviesti į koaliciją teisiamos Darbo partijos.
Prisiekiu, „gerbti ir vykdyti įstatymus“, prisiekiu „būti visiems lygiai teisinga“, bet čia pat, praėjusį penktadienį viešėdama Kaune, D. Grybauskaitė pareiškė: „Ir kartojau, kad partija, kuri yra pati – ne tik atskiri asmenys – yra teisiamųjų suole, neturėtų dalyvauti vyriausybės formavime“.
Vėliau, kaip žinote, Konstitucinis Teismas tarė savo svarų žodį – rinkimų rezultatai teisėti. Jei jie teisėti, vadinasi, ir Vyriausybę formuoti turi tie, kas laimėjo daugiausiai balsų. Ką dabar pasakys Jos Ekselencija, į teisiamųjų suolą pasodinusi tuos 17 tūkstančių Darbo partijos narių, kurių didžioji dauguma partijos lyderį V. Uspaskichą yra matę ne televizoriaus ekrane galbūt tik pora kartų gyvenime.
Kodėl Jos Ekselencija tylėjo, kai Darbo partijai buvo leidžiama pagal įstatymus dalyvauti Seimo rinkimuose? Ar ne todėl, jog viltasi, kad konservatoriai laimės daugiau visuomenės simpatijų, bet nelaimėjo. Ir kurioje vietoje iš Prezidentės pareiškimo galime įskaityti priesaiką „būti visiems lygiai teisinga“? Šie klausimai be galo svarbūs, nes kitą kartą Darbo partijos vietoje gali atsidurti Lietuvos socialdemokratai arba bet kuri partija, už kurią rinkėjai nubalsuos „ne taip“.
Jei prie šių Jos Ekselencijos pareiškimų pridėtume dar ir tai, kaip ji interpretavo referendumo dėl atominės elektrinės statybos rezultatus, jos priesaikos laikymasis kelia didelių abejonių. Juk tikėtasi, jog referendumas neįvyks, o jei įvyks, tai piliečiai nubalsuos taip, kaip reikia – pritars branduolinei jėgainei. Deja, du trečdaliai Lietuvos piliečių pasakė aiškesnį nei aiškų „ne“, bet D. Grybauskaitei užteko įžūlumo pasakyti, esą „ne“pasakė tik maždaug trečdalis Lietuvos piliečių.
Prisiekiu „būti visiems lygiai teisinga“ ir prisiekiu „gerbti ir vykdyti įstatymus“.
Kitas dalykas – Darbo partijos byla, kuri per porą naktų įgijo neįtikėtiną pagreitį, nors valdžia ją vilkino nuo 2006 m. Įsivaizduokime, kad vietoje Darbo partijos yra kažkuri kita partija, kuri nuo 2006 m. tapo įkaite politiniuose žaidimuose, kur jai ant kaklo užmauta grandinė ir tampoma tuomet, kai reikia patempti arba palikti partiją ramybėje, kai to taip pat reikia.
Tarkime, šioje byloje Darbo partija, kaip politinė organizacija bus likviduota. Visi 29 Darbo partijos atstovai tampa laisvi pasirinkti, prie kurios partijos jungtis. Tikėtina, kad vienybę jie išlaikys iki bus įsteigta nauja politinė jėga, tačiau siekdami išlaikyti pelnytą įtaką Viktoras Uspaskichas su bendražygiais galėtų pasiekti netgi daugiau, nei iki šiol. Sprendimu galėtų būti laikinas prisijungimas prie „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos ar net laikinas tų Seimo narių tapimas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariais. Tuomet daugiausiai mandatų naujajame Seime turėtų jau Rolando Pakso partija, savo krepšelyje turėdama 40 Seimo narių balsų ir kaip tik jai priklausytų pirmenybė formuoti Vyriausybę. Čia D. Grybauskaitei ir valdantiesiems prikibti prie „Tvarkos ir teisingumo“ net formaliai nebūtų prie ko. Partijos vadovai neteisiami, o politinė jėga jokioje byloje nekaltinama. Tuomet realiai į premjero postą pretenduotų ne Algirdas Butkevičius, o Valentinas Mazuronis ar net tas pats Viktoras Uspaskichas. Teoriškai šis variantas yra netgi labiau įmanomas, nei buvusi tikimybė, kad Konstitucinis Teismas anuliuos rinkimus. Tokiu atveju ministerijų dalybose socialdemokratai netgi atsidurtų blogesnėje situacijoje, nei yra šiuo metu. Iniciatyva priklausytų „tvarkiečiams“. Ir visi šie variantai atsiranda todėl, nes Švenčiausioji Mergelė iš S. Daukanto aikštės panorėjo išsaugoti valdžioje konservatorius, pamindama vieną svarbiausių savo priesaikų – „būti visiems lygiai teisinga“.
