Valdas Adamkus džiaugiasi 2012 m. rezultatais, bet primena: „Tarptautinis olimpinis komitetas mums skolingas atsiprašymą“
Kaip vertinate 2012 m. Lietuvos sportinius metus? – paklausėme Valdo Adamkaus. 2012-ieji buvo Londono olimpinių žaidynių metai, o per tokius metus viso pasaulio sportiniame judėjime visada jaučiamas tam tikras pakilimas. Olimpinės žaidynės – kiekvieno sportininko svajonė, viso pasaulio sportininkai siekia šito tikslo. Kiekvienas atletas stengiasi pasiekti tokį lygį, kad galėtų deramai atstovauti savo valstybei, tautai, žmonėms šiose ketverių metų pagrindinėse varžybose.
Kaip rašė spauda, Londono olimpinės žaidynės mūsų sportininkams buvo pačios sėkmingiausios per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tikrai buvo kuo pasidžiaugti. Turime dvi jaunas talentingas sportininkes – Laurą Asadauskaitę ir Rūtą Meilutytę, kurių pavardes jau išmoko tarti visas pasaulis. Tikiuosi, kad jos taps įkvėpimu, paskata visam Lietuvos jaunimui, kad net ir sunkiomis sąlygoms, truputį jas pagerinus, galima pasiekti pasaulinio lygio rezultatų.
Žinoma, jokiu būdu negalima pamiršti ir kitų mūsų sportininkų. Džiaugiuosi mūsų disko metiko Virgilijaus Aleknos laimėjimais. Kaip buvęs sportininkas, troškau jį, bebaigiantį aktyvųjį sportinį gyvenimą, matyti ant olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos. Jis – mūsų jaunosios kartos, jaunųjų sportininkų pasididžiavimas. 2012-aisiais svariai pasirodė ir kiti Lietuvos atletai, todėl drįsčiau sakyti, kad mūsų sportininkams metai buvo puikūs.
Kas jus labiausiai nudžiugino ir kas nuvylė? Vienintelis skaudulys, dėl kurio be galo išgyvenau, – tai dėl septynkovininkės Austros Skujytės. Ji mano akyse – 2012 m. daugiakovės olimpinė čempionė. Drįstu ištarti tą žodį – ją apvogė, nes mūsų sportininkei priklausė aukso medalis. Tai, kas su ja įvyko Londone, – ryškus olimpinių žaidynių pažeidimas ir jo nėra kaip pateisinti.
Iš didelio meistriškumo sportininkų reikalaujama teisingumo, sąžiningumo, padorumo – manau, kad lygiai tokia pati taisyklė turi būti taikoma ir olimpinių žaidynių organizatoriams, vadovams ir teisėjams. Taip, kaip per Londono olimpines žaidynes buvo pasielgta su mūsų sportininke, – vienas negražių pavyzdžių, kokių sporto srityje neturėtų būti.
Turiu vilties, kad tai bus paskutinis kartas ir daugiau tokių dalykų olimpinėse žaidynėse nepasikartos. Išryškėjus sportininkės pranašumui ir likus žengti paskutinį žingsnį aukso medalio link, kai kurių valstybių ar interesų grupių ji buvo sąmoningai atrinkta ir pakviesta į dopingo kontrolę, kur turėjo ištverti nepakeliamas sąlygas ir nepajėgė sėkmingai baigti paskutinių rungčių varžybų.
Tai, manyčiau, – didelė Londono olimpinių žaidynių dėmė. Ji man, buvusiam lengvaatlečiui, liks visam laikui. Reikėtų oficialaus Tarptautinio olimpinio komiteto atsiprašymo, kad įvyko toks nemalonus dalykas. Drįstu pasakyti, kad Tarptautinis olimpinis komitetas Lietuvai yra skolingas tokį atsiprašymą.
Kokį pažymį parašytumėte Lietuvos olimpiečiams už jų sėkmingą pasirodymą Londone? Nenorėčiau Lietuvos sportininkams rašyti kokio nors pažymio. Jiems nieko negaliu prikišti – mūsų olimpiečiai atidavė viską, ką galėjo, pelnė medalių ir jais visi džiaugiamės. Tiesiog stebuklą padarė mūsų plaukikai, sugebėję visus nustebinti per Londono olimpines žaidynes ir pelnyti aukso medalį. Tas garbingas apdovanojimas atnešė naujų pozityvių postūmių mūsų jaunimui atgaivinti šią gražią sporto šaką.
Žvelgiu su didelėmis viltimis ir noru matyti Lietuvos irkluotojus priekinėse pasaulio irkluotojų gretose, kaip buvo anksčiau per olimpines žaidynes. Manau, kad ir toliau svariomis pergalėmis mus džiugins ir Lietuvos dviratininkai, turime čempionų ir jų pavyzdys patrauks kitus.
Norėčiau paminėti ir vilčių teikiančius boksininkus, linkėčiau, kad daug svarbesnę poziciją užimtų Lietuvos lengvaatlečiai, o ne vienas kitas atletas pasiektų olimpines aukštumas. Tačiau tam reikia sąlygų. Pagal mūsų sportininkams sudarytas sąlygas, manau, kad jie padarė daugiau, negu buvo galima tikėtis.
Kai kurių sporto šakų medalius savo pasąmonėje jau buvome užsitikrinę, netgi buvome nuspalvinę juos atitinkamomis spalvomis. Tačiau kai kas neišsipildė. Sportas lieka sportu, kartais ir geriausiems atletams pasitaiko ne jų diena.
Ilgai nebuvo aišku, ar vyks Lietuvos mokinių olimpinis festivalis, kurį globojote kelerius metus. Vis dėlto nuspręsta, kad jis tęsis. Kaip būtumėte reagavęs, jeigu šis mokinių sąjūdis užgestų? Pasakysiu tiesiai ir atvirai: tai būtų buvę skandalinga, kito žodžio nerandu. Jaunimui reikia sudaryti dar geresnes sąlygas. Per trumpą laiką į šį sąjūdį įsitraukė daugybė jaunimo. Buvau vienas iš šio mokinių renginio iniciatorių, globojau šį festivalį ir džiaugiausi milžiniška jaunosios kartos reakcija, įsitraukiant į šį judėjimą.
Spaudoje oficialiai verkiame, kad mūsų jaunimas nepajuda, sėdi prie kompiuterių ir nieko kito nemato, didelei jaunimo daliai neįdomu sportuoti. Todėl gerai, kad mūsų sporto vadovai, Švietimo ir mokslo ministerija toliau tęs pradėtą projektą ir tie mokinių olimpiniai festivaliai vyks. Visą laiką esu už tai, kad mūsų gimnazijose reikėtų atkurti tarpukario iniciatyvą, kai vykdavo trys kūno kultūros pamokos.
Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius – imtynių kandidatas į sporto meistrus, Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas – buvęs Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyr. treneris. Valdžia sportiška, o kaip manote, ar nuo to Lietuvos sportui bus geriau? Taip, valdžia tikrai sportiška, tačiau to maža. Sporto vadovai gali užsigauti, kai pasakysiu, kad mūsų sportininkai puikių rezultatų pasiekia, turėdami palyginti primityvias sąlygas, išskyrus tik naująsias krepšinio arenas ir dviračių treką. Niekuo kitu negalime pasigirti.
Per ketverius metus pastatykime du tris plaukimo baseinus ir į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes tikrai nusivešime gerą plaukimo komandą, kuri mus gali nustebinti svariomis pergalėmis. Tegul 2012-ieji mūsų valdžiai būna paskata, kad ištisoms jaunųjų sportininkų grupėms būtų sudarytos geros sąlygos lavintis, treniruotis.
Neabejoju: tikrai galvas iškėlę didžiuosimės savo jaunimu, o kartu auginsimės ir sveiką jaunąją kartą. Visą laiką skundžiamės, kad trūksta pinigų. Turiu vilties, kad skirstant pinigus į tai dabar bus pažiūrėta kitaip. Nėra abejonės, kad visur tų pinigų trūksta.
Tačiau kai išgirstu, kad verkdamos dėl trūkstamų pinigų kai kurios ministerijos išsidalija po keleto šimtų tūkstančių litų premijas arba viena įstaiga, kurios pavadinimo neminėsiu, skiria 200 tūkst. litų premijas savo nedidelio štabo tarnautojoms vien už tai, kad jos gerai dirba, man kyla klausimas: už ką iš viso mokama alga, ar už blogą darbą?
Vis garsiau kalbama apie tai, ar nevertėtų Kūno kultūros ir sporto departamentui suteikti kitą statusą ir jį vadinti, tarkime, Lietuvos sporto ministerija. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ministerija yra biurokratija. Susirenka 100, 200 biurokratų, apsikrauna popieriais, popieriukais, rašinėja vienas kitam, kuria visokias būtinas ir nebūtinas taisykles ir atlieka panašų darbą. Man atrodo, kad dar vienos tokios biurokratinės ministerijos nereikia. Giliai atmintyje išliko jaunystės prisiminimas – Kūno kultūros rūmai. Jie man išliko kaip savotiškas institutas, jungiantis ir administracinę, ir mokomąją dalis.
Tokia institucija daug ką pasako: Kūno kultūros rūmai. O ministerija – kas ta ministerija... Mano manymu, ministerijose yra beveik 20 proc. biurokratų, kurių ten kartais reikia ir nereikia.
Ir baigęs savo kadenciją dirbate labai intensyviai, ar sportiškos nusimato jūsų kasmetės atostogos sausio mėnesį? Bus tradicinės, kaip ir visada. Atostogausiu nuo sausio pabaigos iki vasario vidurio. Gavau savo artimo, gero draugo daktaro Juozo Kazicko kvietimą atvykti pas jį į svečius Bahamose. Esu tikras, kad turėsime puikią progą pabendrauti ir gero šilto klimato šalyje praleisti savo atostogas.
Atvirai pasakius, jau dabar laukiu tų atostogų. Plaukiosiu jūroje, plaukimo baseine, minsiu dviračio pedalus. Kiek įveiksiu kilometrų, tikrai neskaičiuosiu, tai bus mano sveikatos valandos. Tik išėjus pro vartelius – golfo laukas. Tikrai bus ką veikti ir gerai pajudėti.
Ko iš Lietuvos sportininkų tikitės 2013 m. ir ko jiems linkite? Pirmiausia viliuosi, kad sportininkams bus sudarytos padorios, normalios, o ne minimalios treniruočių sąlygos, jaunimas mokyklose turės daugiau kūno kultūros pamokų. Viliuosi, kad bus surasta galimybių parengti daugiau įvairių sporto sričių trenerių, kad nuo pat pradžių jaunimas turėtų gerus mokytojus.
Norėčiau, kad atletai į sportą pažvelgtų kaip į normalią gyvenimo dalį, kad jų gyvenime sportas būtų toks pat svarbus kaip visi kiti jų pomėgiai, norai, kad jų sportinis gyvenimas būtų visavertis. Linkėčiau, kad jaunimas 2013 m. mus nustebintų gražiomis pergalėmis.
Marytė Marcinkevičiūtė
